Stebėtinas lankstumas

Pastebiu, kad žmonės stebėtinai lankstūs, tai net privalumas šiais laikais neabejotinas - taip mokėt gyvent reikia.Ne tik cirko artistai už tai pinigėlių gauna.
Tik papūtė vėjelis vikst vikst ir linkstam pavėjui, kad tik nesužeistų, nenulaužtų. Žodžiu, tapome lankstumo čempionais. O dėl to žiūriu žmonės pasiryžę tėvą motiną parduoti, kad tik patogu ir saugu būtų. O kas gali būti saugiau, už gyvenimą su Dievu, kai Jėzus yra tavo draugas.
Tai primena man vieną situaciją, aprašytą Biblijoje: " Jam besimeldžiant, Jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė balti ir spindintys. Ir štai du vyrai kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė ir Elijas...   O Petrą ir jo draugus buvo apėmęs miegas. Pabudę jie pamatė Jo šlovę ir stovinčius šalia Jo du vyrus. Tiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: “Mokytojau, gera mums čia būti! Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei ir trečią Elijui”. Jis nežinojo, ką kalbąs". Luko 9
O kaip faina - matom dvasinius antgamtinius reiškinius, pats Jėzus mus pasiėmė, numigom, kaip Petras ir sako:"Gera mums čia būti". Pilnas konfortas.
Tačiau toliau siužetas pasisuka visiškai netikėtai: "Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jie nusigando, kai paniro į debesį. O iš debesies pasigirdo balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!”
Še tau kad nori, jau buvom įsitikinę, kad esam super agentai, net ir mokytojui galintys geranoriškai patarti, kaip dar pagerinti mūsų gerovę. O čia žiebia:“Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!”.

Ką tik Jėzus buvo mokytojas, o dabar jau tas, kurio reikia klausyti ir paklusti.

O kaip šiandien?
Šiandien žmonės daro viską, kad tik nereikėtų klausyti, ką Jėzus sako. Ne, ne pasauliečiai, o tie, kurie kartu su Jėzumi vaikšto, bet klausyti vengia. Mieliau miega, negu užsiima  kažkuo naudingu. Ar miegantis gali klausyti? O neklausantis nepaklūsta.
O kai nepaklūsti, tai tampi lankstus. Tada jau blogis tampa blogiu tik tada, kai tau kenkia, o gėris yra gėris tik tada, kai ir tau.pyrago trupinys nubyra. Labai praktiškas tikėjimas gaunasi. Lankstus. Kiek kartų aš mačiau žmones lengvai atsisakant Evangelijos, kiek mačiau Jėzui atsukant nugarą. Ir visada tai būdavo dėl naudos - kas vėl nušliaužė dvasingu veidu ir giliomis žiniomis prie stabų nes reikėjo garbės, saugumo, pagarbos, kas  dar banaliau - dėl pinigų, vyro, žmonos, darbo. Tie žmonės  nepasako, kad jau nebetiki, atvirkščiai - jų tikėjimas ir už Abraomo didesnis, tačiau trūksta to vieno komponento, kuris skambėjo iš dangaus “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!”. .
Kažkoks  nelankstus pasakymas. Visa bėda, kad jo neištrinsi.