Praeitą savaitę vandens krikštu pasikrikštijo mano mažoji. Iš esmės jau seniai zyzė, kad nori, nes ji tik viena ir buvo pas mus dar nepasikrikštijus. Iš pradžių atkalbinėjau, nes pagalvojau 9 metų vaikui kažin ar laikas. Vis nukreipdavau kalbą. Bet pastarąją savaitę vėl pristojo.
Klausiu, o kodėl tu nori krikštytis?
- Kad būčiau išgelbėta...
Na, šitoj vietoj jau man nieko kito neliko, kaip sutikti. Pagalvojau, kad dažnai mane patį Dievas pirma turi užspeisti į kampą pirmiau, negu pradedu daryti tai, ką reikia. Iš vaikų kai kada reikia išties pasimokyti.
Pranešimai
17 komentarų:
Dievo palaimos jai krikscioniskame gyvenimo kelyje!
amen!:)
ačiū, broliai, vaikai dalykas rimtesnis, negu mes kartais manom:)
Na, kad krikstijosi tai neblogai, nors... kai esmes nelabai supranta, tai jau nelabai gerai. Juk krikstas is esmes negelbsti nieko. Bet ateityje galbut ji ta supras... O siaip sveikinu:)
O as tai su savaja mazaja irgi skubet nenoriu. Kol kas ji tikejimu visai nesidomi.Nu ir tai normalu- vaikas gi, zaidimai labiausiai rupi.
...kas itikes ir pasikrikstys - bus isgelbetas. Kad vaikai tiki tvirciau uz mus as tuo neabejoju, o kad dar ir supranta, kad reikia pasikrikstyti tai isvis super
Kad manyciau, kad del vaiku "dvasingumo" yra stipriai perdedama ir vadovaujamasi kazkokiais zabobonais ir fantazijomis... Bet cia antraeliai dalykai, jei jau kam noris vaikus idealizuoti- tai tegu, tame kazkokio kenksmingumo gal ir nera.
Svarbu, kad suauge labai dvasingi Olegai :)
Olgerdui: ne, vaikai NE dvasingi, jie tiesiog yra vienybėje su Dievu, tam netinka žodis "dvasingumas" :) Juose Dievo dvasia, įsižiūrėk! Kalbėjau su dukra neseniai, ramiai taip kalbėjomės ir ji pasakojo: gera, -sako,- buvo vaikystėj, kai galėjau kalbėti su Dievu taip visai paprastai ir jausti jo buvimą taip aiškiai, kaip kad tu sėdi šalia. Ir neatrodė tai joks stebuklas, niekada apie tai ir nekalbėjau su niekuo, tiesiog jis buvo su manim...
Paklausiau, kodėl ji mano, kad tai buvo Dievas, ne koks velnias? O ji ir sako: blogis kitoks, jis kartais irgi norėdavo būti šalia, bet jo nenorėjau...
Vaikai- tai grynas gėris, tai būvis, kurio turėtume siekti, jei tikrai norime pažinti Dievą, tai atvira širdis ir grynas priėmimas... Žinai, manau, ji kaip tik geriau supranta, kas tai yra, nes priima tyra širdim, negu tie, kurie svarsto pusę gyvenimo ar tai apsimoka, ar jie pasiruošę, ar jiems to reikia...
Džiaugiuosi už tavo mažąją, Linai :)
Linkėjimai, Robertai, galvojau anądien apie tave, kaip ten jums sekasi? :)
Oi Mamka, jau tavo balso pasiilgau, žinok insitaisiau akinius skaitymui per tą laiką:) Kaip tu gyvuoji?
O vaikuose yra visko, todėl Biblija sako:"Parodyk vaikui kelią, juo jis eis ir užaugęs", tą ir stengiuosi daryt. Priimti jie išties moka geriau už mus ir pasitikėti taip pat. Todėl kartais reikia nusileisti iš pedagoginės didybės:)
:) "Parodyk vaikui kelią, juo jis eis ir užaugęs"- būtų teisinga, jei suaugę jį žinotų, tą kelią, kurį reikia parodyti :) Nes dabar daugumai bevelyčiau nemaišyti vaikams matyti, jausti, girdėti ir jų negadinti :) Kodėl tiek daug problematiškų paauglių, žinai? Nes mūsų visuomenė tokia tragiška, kad jie nenori tapti dalimi mūsų! :)
Ne visi, žinoma, suaugę netikėliai. Bet bet... Taigi nemanau, kad būna blogų vaikų, tai nesuprantantys suaugę kartais spėja jiems parodyt ne tą kelią, kurio reikia ;)
Sakai balso pasiilgai :))))) Tai kad negirdėjai niekad :))) Reikėtų sakyti raidžių pasiilgau, tik jas ir matom... :0) Juokinga, ar ne, kai mes sakom, kad kalbamės internete :)
Daug tiesos tame, ką rašai, išties tragiška visuomenė, bet ka bepadarysi, teks integruotis. Suaugusieji žino, ko nori, ir čia nieko naujo - valžios, pinigų ir garbės - va ir visa "šventoji trejybe":)
Hm... Siaip tai jau gimstame su nuodemes uztaisu savo viduje, augant jos tik daugeja... Mazas kudikelis savaites laiko ar net mazesnis jau moka nusideti- protestuoja sukildamas pries auklejima. Manyciau, tai yra viena is pirmuju kudikio nuodemiu, padarytu po gimimo- deklaravimas SAVO noru, atmetant auklejima. Is esmes, sukildamas pries tevus, sukyla pries Dieva. Tevai kaip zinome, atstovauja Dieva. O zaltys ka pasake? Ogi, kad patys busite kaip dievai... Zodziu, salin Dieva, salin viska, kas Jam atstovauja... Nu, visu pirma salin tevus... Kudikis dar nezino tu dalyku, bet tai jame jau yra- sukilimas... Tas mazylis jau nori buti pats dievuku.
Olgerdai, nepyk, bet su mano pasaulio supratimu, tai taip kvailai parašei, kad net pribloškei :) Na... Įdomūs mes, žmonės. Labai įvairūs, tikrai :)
"Tevai kaip zinome, atstovauja Dieva" WTF?! Kur matei neklystančių tėvų? Kiek jų, atstovaujančių Dievą?
Tėvai ne auklėti turėtų, tėvai turėtų gyventi taip, kad būtų pavyzdžiu, turėtų išmokyti vaiką sąmoningumo, supratimo, ryšio su Dievu, ne paklusnumo, ne dresiravimo būdu, o su meile ir tarpusavio supratimu.
O apie mažytuko leliuko deklaravimą savo norų, tai geriau net nekalbėsiu, mat jį bala.:)
Dėl nuomonės "gimimo su nuodėmės užtaisu viduje" sutikčiau, jei esi tikintis, kad žmogus gyvena ne vieną gyvenimą ir atsineša praeitų gyvenimų "bagažą". Nors vis vien negalėčiau su tuo sutikti.
Po galais, ne piktai kalbu, bet tik klausiu, nes įdomu, tavęs, kaip tėvo: Kokio bieso darai tą lėliuką, jei esi nusiteikęs taip, kad vos gimęs jis ims REIKALAUTI SAVO NORŲ- t.y. meilės ir maisto, nes daugiau nieko jis nenori toks mažas, nebent jam ką skauda?
Rašau, bet galvoju, kad gal net nevertėjo rašyt :) Šypsaus net. Nesu nusiteikus šiandien filosofuot, eisiu geriau knygą paskaityt.
Ee... laba vakara, ponia (ar panele:) mamka, sory nepazystu taves, tai net nezinau kaip cia issireikst:).
O siaip, visu pirma gal pabandyk nesikeikt:)... Spakojno grazdanka:)...
Labai teisingai pastebejai- visi esame skirtingi.
O tevai tikrai atstovauja Dieva- net ir budami netobuli. Cia tinka ir tas tavo pasiulymas tevams rodyti pavyzdi. Bet jei jie jo ir nerodo, vistiek juos gerbti net PRIVALOMA. Ne as tai sugalvojau zinok... Bet tai veikia. Dievo isakymas gerbt teva motina neatsauktas. Net jei jie netobuli. O jie visi netobuli...
Dabar del nuodemes leliukuose:). Prisimink Adoma ir Ieva. Tai, ka jie padare yra zmoguje net pries gimima. Tai paveldime is savo tevu, jie is savo irtt. Vienintelis Kudikis to neturejo. Daugiau tokiu nera ir nebus. Cia zinoma Jezu turiu omenyje.
Del kudikio reikalavimu. Meile maistas yra normalu. Demesys vaikui yra irgi normalu. Reikalavimai prasideda tada kai kudikis sokdina viska ir visu aplink. Na, bet ka as aiskinsiu- gal tikrai geriau eik paskaityk geru knygu:). Nebutinai apie leliukus:)
Beje, mamka, visalaik protingu but neimanoma. Kartais bunam ir kvaili:). Arba atrodom tokiais kitiems. Toks gyvenimas...
Olgerdui: :)))) Nesikeikiu aš, nesikeikiu, sakau kas čia per WTF, t.y World Taekwondo Federation :)
Gerai, nesiginčykim, miego noriu ;)
Tėvus gerbti reikia, pritariu. Čia žiūrint iš vaikų pusės.
Kadangi esu mama, turiu teisę žiūrėt iš "senių" pusės, taigi sakau, nebūkim pašlemėkais ir būkim tokie, kad vaikams nereikėtų studijuot filosofijų ir bandyt suprast už ką jie turėtų mus mylėt, būkim tokie, kurie verti vaikų meilės, nes stengėmės ja dalintis su vaikais :)
Dėl kvailumo- nevadinau tavęs kvailu, atsiprašau, jei taip pasirodė, tai kad man vienas žmogaus parašymas atrodo kvailu, nieko nesako apie tą žmogų :) Man patinka tavo blog-as, pažiūriu kartais. Ir manau, kad tu geras tetka ;)Ir tikrai geras sūnus :)
Dėl knygų nesivelsiu į diskusijas, nes rytas ateis. Be to, neturiu tikslo ginčytis :)
Aciu uz komplimentus mamka:). Nu is manes deja anei sunus, anei tetka nikox:)... Gerai, kad yra Dievas, kuris griekus atleidzia, jei Jo nebutu, man sakes butu...
Rašyti komentarą