Apie draugystę

Žinot, apkerpėji,apaugi moliuskais, kaip ilgai plūduriuojantis rąstas, kažkoks pasidarai kreivas, ir kažkoks net ir sau netinkamas ir nepatinkantis. Kaskart patiriu, kad tos kerpės man net ir patinka, o ką -aš jau toksai, sau galvoji.
Esu be galo dėkingas Viešpačiui, kad jis manęs nepalieka plūduriuoti, bet pataria nusigremžti, o kai ką nepaisant mano protestų ar net skausmo, kai lupa kokią memorialinę kriauklę, ima ir nušveičia.
Jis - mano sielos mylimasis. Dažnai neįsivaizduodavau, kai žmonės sakydavo:"O Jėzus - geriausias draugas". Galvodavau, ką tai reiškia ir kaip tai atrodo. Na, teoriškai suprantu, bet teorija manęs nedomina, kaip tai atrodo... Galiausiai suvokiau - juk Jis manęs niekada nepalieka, nepaisant mano nuotaikų, nusivylimų, sėkmių, nuopolių. Jis visada kažkur šalia ir rodo. Ir visada man suteikia ir pataria tik tai, kas man geriausia.
Kai pagalvoju, kiek esu palikęs žmonių, man labai gėda, suvokiu, koks menkas draugas kitiems esu. Ne, ne tiesiogine prasme, bet kiek esu palikęs pyktyje, neteisinguose pasirinkimuose, sukilime, pasipiktinime. Taip išmintingai sakydavau - na, čia jo pasirinkimas.
"Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte,buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane". Mato 25

Na ligonių ir kalinių surasti dar galima, o va su kitomis grupėmis sunkiau. Bet aš įsitikinęs, kad čia eina kalba ne tik apie fizinius poreikius - ne visi kaliniai yra įkalinti ir ne visi išalkę neturi maisto.
Iš esmės sakoma, kokie mes esame draugai - ar aprengiame nuogus,kai gyvenimas nuplėšia nuo jų visą garbę, ar pagirdome ištroškusius, ar nenusisukame nuo įkalintų savo nesėkmėse, pyktyje ir t.t.
Noriu pasistengti būti draugu, nes ir pats turiu draugą.