"Jėzus paklausė trečią kartą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: “Ar myli mane?”, ir atsakė: “Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu”. Jono 21, 17
Kodėl Jėzus taip paklausė?
Žinoma, visų pirma tam, kad nuimtų prakeikimą, kur Petras užsitraukė atsižadėdamas Kristaus.
Tačiau ne tik tai - meilė yra daugiau ir stipriau už viską. Jėzus klausia:"Ar myli mane"... Šiame klausime aš girdžiu daugiau - Jis parodo, koks yra kelias į meilę. Žmonės sukūrė daug teorijų, kaip reikia mylėti, kaip treniruoti save, kad gyventum teigiamose emocijose, tačiau taip ir neranda kelio į meilę.
Mano pastebėjimu dauguma žmonių išvis nieko nemyli, nes jie neturi tam laiko, jie labai užsiėmę, jie pervargę ir per daug nelaimingi, kad mylėtų kitus. Retkarčiais, kai nutinka koks nenumatytas atvejis, prisimenama - lyg ir brangu, tačiau vėliau, kai situacija susitvarko, vėl viskas grįžta į senas vėžes. Nėra laiko ir jėgų mylėti... O Jėzus turėjo laiko pasimatyti su žmogum, kuris jį išdavė.
Žmogus vis dėlto ne saulė ir pats šviesos iš savęs negeneruoja. Dažnas jaučia sąžinės priekaištą, bet kaip mums mylėti kitus? Jėzus klausia:"Ar myli mane?".
O ar nėra kitų būdų?
Ne, nėra. Nes meilė visų pirma yra sprendimas ir įsipareigojimas, o ne emocija. O mes gyvename tokiame amžiuje, kur labiau už ugnį bijoma įsipareigoti. Visuose lygiuose - pradedant darbu, baigiant šeima... Kodėl? Todėl, kad nemylima.
Jėzaus klausimas man gręžia smegenis kelintą savaitę. Po tokio klausimo junti, kad nėra jokios erdvės manevrams,bet jeigu nori būti mylintis, nėra kito kelio kaip atsakyti "taip".
Pranešimai
13 komentarų:
Taigi Linai. Geras Jezaus klausimas (nors labai nepatogus) ir geras tavo atsakymas.
TAIP
taigi, brangieji, lengvai neišsisuksime;)
Galvoju, kad pasirinkdami ita atsakyma negu tu parasei - isvis neissisuksime. Gero tarnavimo siendien.
Ačiū, RObertai, tarnavimas visada geras būna, jei tarnauji, o ne vadovauji:)
Linai, uzkliuvau uz sakinio, kad meile ne emocija, o isipareigojimas. Bet jei kalbesime apie vyro ir moters meile...argi ne nuo jausmo ir emocijos turetu viskas prasideti? Kodel daznai buna taip, kad jausmas ateina zmogui, kuris tau visiskai netinka, o tam kuris tinka savo vertybemis ir pasaulio matymu, tarsi nejauti kazko tokio..... Sykeli viena psichologe pasake, kad meile turi prasideti nuo jausmo, o po to jau ja galima auginti, isipareigoti ir pan. Taciau as zinau istoriju, kur butent zmones gyveno abipuseje meileje, taciau neivertino to, kad netinka vienas kitam, ir zinau istoriju, kai to susizavejimo didelio nebuvo, o po 10 metu atsirado... tai kaip cia viskas yr....
Na, Jurgita, tu užduodi sunkius klausimus.Saliamonas patarlėse Biblijoje sako, kad nesupranta kelių dalykų, vienas iš jų - vyro kelias su mergaite.
tai išties yra paslaptis, tačiau kaip mes į tą paslaptį pažiūrėsim.
Psichologė sako, kad turi prasidėti nuo jausmo, o ar ji nesako, kur dingti, kai tas jausmas "prasivėdina"?:) Šiandien visas pasaulis pradeda ir užbaigia teigiamais jausmais. Nėra teigiamų jausmų, nėra iš viso prasmės ką nors daryti.
O meilė pagal Bibliją yra apsisprendimas, įsipareigojimas ir auka, žinoma, visa tai netsiejama ir nuo jausmų.
pasirinkti žmogų, žinoma, nelengva, o tas traukia - netraukia labai slidus reikalas, moteris dažniausiai traukia jaunam amžiuj blogi vyrukai:)Bet ta trauka retai pasiteisina. Mano galva, pirmiausia žiūrėti, ar tas žmogus yra draugas, gali būt draugu, ar ne. Jei ne - nėra ko ir prasidėt.
O dėl sprendimo, tai galiu ir savo tėvų pavyzdžiu papasakot - mama ištekėjo už našlio su 3 vaikais, nes tėvas liepė. Ir ką - mylėjo viens kitą likusį gyvenimą, nors tekėdama liejo ašaras upėm. Bet ji buvo žemaitiško charakterio - nusprendė ir tapo laiminga:)
Taigi, Jurgita, nuspresk būti laiminga:)
Kur dingti kai jausmas "prasivėdina" ji nesako, tik sako, kad reikia skirti tik draugiškus santykius, nuo meilės.... Bet kad taip gera kai žmogus yra draugas pirmiau nei tik susižavėjimo objektas. Ir dėl blogų berniukų tu teisus :)) kažkodėl jie labiau traukia moteris :)))
o šiaip... ačiū už įkvėpimą...... bandysim išdrįsti...
Žodžiu, mano patarimas, netekek už džigito, aukštai skrenda, žemai krenta:) O išdrįsti reikia, nu ne visus aplanko kaip filmuose fontanas, bet kvailystė kurti gyvenimą ant fontano, žmonės laukia laukia ir pralaukia.Galima gi patiems fontanelį susimeistrauti:)Žinoma, garantijų mes nenusipirksim, tačiau Jėzus mokė statyti gyvenimą ne ant fontano, o ant uolos. Jei tavo gyvenimas bus pastatytas ant Jo - jokia banga nesugriaus, sakau kaip išbandęs:)
o kas yra džigitas? :)
Džigitas yra toks, apie kurį rašoma:
"Sustabdęs juodbėrį staiga į žemę pažiūrėsi":)
Dar jie moka rėžti sparną, sakyti daug komplimentų, pamatę viršūnę jie viską metą ir šuoliuoja į ją, o paskui meta, jų karšti jausmai ir skystas protas:)
ai, buna dzigitu, kur nemoka komplimentu sakyt, bet eina per nuo diemedzio prie diemedzio, skant, bet buna labai jausmingu zmogeliuku, bet nuosirdziu ir istikimu... tik kantrybes reik su jais... :)
O kantrybės Dievas duoda :))
Rašyti komentarą