Akimirkos

Asiliukas laimės ieškojo, pabandžiau ir aš. Visą dieną fiksavau akimirkas ir klausiau - ar esu laimingas? štai pjaunu šieną, vairuoja, žabalius, bjaurybė, kanda, maudausi, valgau, geriu kavą, sėdžiu šešėlyje. Kada turiu jaustis laimingas?
Akimirkos žavios, bandau jas įsivaizduoti tarsi stebėčiau iš šalies.
Suvokiu, kad kai kurių dalykų mes negalim pakartoti - jie vieną kartą duoti. Žinoma, suvokiame, kad sakykim, vaiko gimimas yra nepakartojamas, tačiau tų nepakartojamų - pilnos mūsų dienos. Galvoju, jei tai įvertintume, atkristų daugelis dalykų - ko stebėtis, ko pykti, ko bartis, ko nerimauti. Galima tiesiog pasimėgauti gyvenimu. Mums nereikia būti kažkuo, kad mūsų kasdienybė taptų vertinga. Dievas visą pasaulį sukūrė žmogui, visą jo grožį, o mes kažkaip esam linkę atidėti gyvenimą - vis nėra laiko. Akimirkos yra svarbios.

Tavo ištikimybė kartų kartoms; Tu sutvėrei žemę, ir ji pasilieka.
Ligi šiol viskas laikosi, kaip Tavo nutarta, Tau viskas tarnauja.
Jei Tavo įstatymu nesigėrėčiau, seniai būčiau žuvęs.
Niekada neužmiršiu Tavo potvarkių, nes jais Tu atgaivinai mane.
119 psalmė

Šiandien pas mus nuskendo jaunuolis, nors buvo parašyta toje vietoje "Maudytis draudžiama", nes jau anksčiau žmogus buvo nuskendęs, o jis ten maudėsi su daugeliu kitų, kitiems nieko - jis jau pašarvotas.
Pagalvojau, kad tai taip panašu, kaip žmonės elgiasi su Dievo įstatymu. Pilna Biblija tokių "Maudytis draudžiama". Bet daugelis numoja ranka - visi taip daro. Daro gal ir visi, bet kai kas ir nuskęsta, ar veltui buvo parašyta? Vis dar priimama kiekvieną Dievo įstatymo potvarkį kaip asmeninės laisvės ribojimą, o juk jis skirtas kad nenuskęstum. Dažnai būna akimirka, kai turi nuspręsti - žiūri į "maudytis draudžiama" ar nusisuki ir darai savo. Akimirkos, mūsų gyvenimas susideda iš akimirkų