Yra toks posakis “olimpinė ramybė”. Ką daro lietuvis, kai įsivyrauja olimpinę ramybė? Manot, gėrisi ramybe, manot ilsisi, ogi ne, dažnas supranta, kad ramybė – tai galimybė parėkti į valias ir galbūt būti išgirstam.
Tokios išvados priėjau skaitydamas, kaip lietuviai reaguoja į mūsų olimpiečių pasirodymą. Kokių tik riksmų šitoje ramybėje neišgirsi – “karvė, meška, turistas, mokesčių mokėtojų pinigų švaistytojas, žioplys” ir t.t. Net jei ir kas nors laimi medalį, atsiranda choras nepatenkintųjų, kurie gieda, kad medalis – ne tokios spalvos.
Būtų juokinga, jei tai neapnuogintų vieną iš svarbių mūsų tautinių savybių – palaikyti tik tuos, kuriems sekasi ir kol jiems sekasi. Kas jau kas, o mes mokame maišyti su žemėmis tuos, kuriems nepasiseka. Tuo tarpu reiktų didžiuotis, kad maža šalis turi tiek sportininkų, kurie pakliuvo į olimpiadą. Nepasisekė kai kuriems? Ar visiems sekasi?
Mane stebina toks požiūris. Juk tam, kuriam nesiseka, ir taip sunku, bet atsiranda visas pulkas, kurie ne tai, kad pasiruošę padėti, bet išsiugdę maitvanagių filosofiją – reikia pribaigti, kad nesikankintų
Šalyje net įstatymai imti priiminėti pagal šią “teisingą”dvasią – sakykim, išsiskyrusių šeimų vaikai tapo kalti už savo tėvų pasirinkimą. Šalies valdžia paskelbė – jokios pagalbos šitiems vaikams darželiuose. Mano galva, nė vienas vaikas nekaltas, jei jo tėvai girtuokliai, netvarkingi, grubūs, nemokantys gyventi ar išsiskyrę.
Žvelgiant į olimpinius įvykius aišku, kodėl taip sunkiai Lietuvoje žmonės įsitraukia į visuomeninę veiklą, kodėl taip nenoriai aukoja ir padeda kitiems. Nes galvoja, kad tiems, kuriems nesiseka, reikia lazdos, o ne pagalbos – jie patys kalti. Taip tampame totalia teisėjų tauta – ir nuosprendis visada tik vienas – kaltas.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą