Apie smurtą

Vis dažniau bandoma atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvoje tiek daug smurto. Ir atrodo, randamas atsakymas – todėl, kad šeimose smurtaujama prieš vaikus. Pateikiami duomenys ir virkaujama, kad tiek ir tiek procentų vaikų šeimose patiria smurtą, o dar tiksliau paaiškinama, kad fizines bausmes.
Kitaip sakant, vaiko auklėjimas fizinėmis bausmėmis – tabu. Juk gavęs “per uodegą” vaikas tampa agresyvus, puola kitus, smurtauja.
Tačiau čia nereikėtų apsigauti. Smurtas(kaip norima įteigti) ir fizinė bausmė nėra tas pats. Bausmių yra visokių, kodėl reikėtų išskirti tik vieną rūšį? Be to, mano galva, daug labiau žaloja vaiką kvalifikuotų psichologų patarimai, kaip taikyti kitas bausmes, pav., “ignoruoti”, “parodyti, kad jis negeras”, “nebendrauti”, negu fizinė bausmė. Nekalbu apie polinkį turinčius smurtauti arba psichopatus, o tokių tėvų ir motinų yra, tačiau nemačiau nė vieno, kuriam tėvo ar motinos diržas būtų “įvaręs kompleksą”, tačiau daug tų, kurių nuolatinis psichologinis tėvų spaudimas gerokai apkartino gyvenimą.
Galų gale mano patirtis liudija ką kitą – dažniausiai smurtauja būtent tie, kurie laiku nuo tėvų negauna “į vieną vietą”, o ne tie, kurie gauna. Todėl ne taip paprasta atskirti, kur yra smurtas prieš vaikus. Mano galva, tikrasis smurtas yra vaikų neauklėjimas, leidimas jiems augti savaime kaip kokiems medžiams.
Šiuo atveju, tėvų pareiga yra auklėti vaikus, tačiau valdžia užsimojo atimti iš tėvų galimybę auklėti. Gal tada ir policija reikia nuginkluoti, juk ir policininkas gali kam nors lazdele mostelėti.