Anadien per miškelį mačiau bėgančią lapę prie savo sodybos.Tokia ruda, žvalgėsi ir kiceno per sniegą. Gražu, pagalvojau. Dar pagalvojau, kad šiuo metu ruošiuosi pirkti žemės sklypą. Ruošiuosi... Tarsi būtų galima nusipirkti jos kvapą, žolės šnaresį, kenkėjus kurmius, lapes ir sniego tirpimą. kiek daug ir kaip stipriai mes įpratom pirkti. Tarsi manytume, kad ta žemė iš tikrųjų yra mūsų.
Suprantu, kad įmanoma nusipirkti medį, tačiau neįmanoma nusipirkti jo augimo. Įpročius reikia keisti.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
3 komentarai:
Va va, tuoj feodalu tapsi :0) O kažkas čia kalbėjo "nieko neperku" :0) O prie sodybos nori pirkt?
Blogai su tais žemės pardavimais, kartais norisi į gamtą, o visur darosi privačios valdos, niekur neleidžia, užaria keliukus, privažiavimus prie ežerų. Man nepatinka, kad viskas darosi užtverta. Važiuojant autostrada vien tvorą matai, nei žibučių pasiskint, nei, atsiprašant, pasiusiot negali po krūmeliu :0)Tvoros... Kai važiuojam iš vyro kaimo, man patinka važiuot tolesniu, bet dar "gyvu" keliu pro Šakius, man ten taip gražu- pakelėse seni medžiai ir daug miškelių, kai turim laiko, sustojam pavalgyt mėlynių ar paieškot kokių 10 grybų paskanaut ar šiaip pavaikštom.
Tai, sakai, lapę matei? Nesikalbėjai? :0)
"...Jūs visai nepanašios į mano rožę, jūs dar niekas,- tarė jis joms.- Nė vienas jūsų neprisijaukino ir jūs nė vieno neprisijaukinote. Jūs tokios, kokia buvo mano lapė. Ji buvo lapė, kaip ir šimtas tūkstančių kitų. Bet aš su ja susibičiuliavau, ir ji dabar yra vienintelė pasaulyje..."
"...Žmonės pamiršo šią tiesą,- tarė lapė.- Bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliavai..."
"...Lik sveikas,- tarė lapė.- Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis..."
Nu su gyvunais dar nemoku, bent jau jie man neatsako, bandžiau:)
Kalba kalba tie gyvūnai, mano šuo dar ir kaip aiškina- ir nosį kraipo, ir šneka įvairiausiom intonacijom :0)Tik suprast reik :0)
Nieko, pagyvensi miške, ir tu išmoksi kalbėtis... :0)
Gražu gyvūnai. Kartais būna tokie keisti. Kartą vasarą su visa šeima deginomės prie marių, pasisuku, ogi prie pat manęs tupi kiras. Tupi, mirksi ir nė krust. Paliečiau, nekruta, tik mirksi. Vaikučiai tuoj pribėgo, būtų "sužaidę", bet nuvijau. Pamaniau, gal sužeistas, taip negera pasidarė, nei pas veterinarą vežt, nei ką daryt... Atnešėm jam gert, davėm lest, nieko neima. Apžiūrėjau sparnelius, leido. Tai, žinok, pabuvo jis, pabuvo, paskui purpt ir nuskrido... Net gera pasidarė :0) Gal jaunas buvo ir tik pavargo beskraidydamas... Bet toks nebailus! Įdomu, kai taip atsitinka. Kai gyvūnai nori pabendraut :0)
O man neramu šiandien, dukra egzaminą laiko. Dėstytojai sako, kad nieks negaus daugiau 3, o ji nori kur kas daugiau :0)
Rašyti komentarą