Apie žinojimą

Dar tėvas man sakydavo:”Sužinosi, kai užaugsi”. Ir išties, kuo labiau augi, tuo daugiau sužinai. Tiesa, negaliu tvirtinti, kad žinojimas atneša laimę.
Štai aš, pavyzdžiui, neseniai sužinojau, kad Lietuva turi saugumo tarnybą. O saugumas net turi vadą, beje, ir saugumiečius, kurie vykdo nepaprastos svarbos užduotis gyvendami Baltarusijos viešbučiuose ir tiesiogiai rizikuodami savo gyvybe. Jei kuris iš jų žūsta, mokamos didžiulės išmokos, skiriami ženklai ir ordinai.
Beje, šiuo metu, sakyčiau, saugumo vadas yra pati svarbiausia figūra Lietuvoje. Kadangi man visada trūko proto aštrumo, per pusę metų taip ir nesuvokiau vadinamojo saugumo skandalo esmės – aišku tik tiek, kad vos ne kasdien saugumo reikalai aptariami Seime, o kokie ir kodėl – taip ir neaišku. Dar labaiu neaišku, kodėl jie vadinami “skandalu”.
Kaip pradedantis žurnalistas vis dėlto turėjau kažko griebtis ir nuėjau aiškiausiu – finansiniu - pėdsaku. Kaip ten bebūtų, bet man paaiškėjo štai kas – Lietuva niekaip neišsikapsto iš finansinių duobių todėl, kad patys geriausi verslininkai sėdi saugume. Pats saugumo vadas sako, kad ten tiesiog verda nuo sudaromų sandorių – saugumiečiai perka ir parduoda kaip pašėlę, paprasti saugumiečiai prekiauja informacija, o pats vadas - nekilnojamuoju turtu.
Ir sekasi jiems, ko gero, puikiai. Bet geriau aš šito būčiau nežinojęs. Pavydu.