Kažkaip pagalvojau, kaip mes nemokam vertinti tai, kas pasiekiama ir yra šalia. Prisimenu vaikystę, kaip vartydavau įvairius meno albumus, skaitydavau menininkų biografijas, tyrinėdavau paveikslus ar skulptūras.
Tai buvo kažkas tokio... Na visų pirma tai buvo nepasiekiama, tai atrodė tobula... O kaip žmogus elgiasi, kai jau pasiekiama? Rudenį Rodeno muziejuje prie man taip patikusio "Mąstytojo" sustojom tik nusifotografuoti, nes laikas spaudė, tuoj už-darys, o dar visą muziejų apibėgti reikia.
Ironiška, bet skyriau daugiau laiko knygose apžiūrėti skulptūrą, negu natūroje. Ką gi bet nuotrauką parsivežiau, dabar vėl galėsiu žiūrėti ir žavėtis per atstumą. Kai pagalvoji, juokinga
Pranešimai
2 komentarai:
Man šita skulptūra yra pati išraiškingiausia iš visų kada nors matytų. Ji tokia paprasta, nesistebiu, kad prabėgai bėgte pro ją. Bet neįtikėtina, kiek daug gali pasakyti paprastas žalvario gabalas.
Nu matau, Geda, tu pagal svorį linkus Rodeną vertinti?:)
Aš norėjau pasakyti - kai esi toliau, gražiau atrodo:)
Rašyti komentarą