Galvojimas prieš duonos laužymą

"Tas kuris laužo su manimi duoną, pakėlė virš manęs savo kulną", -atsako Jėzus į mokinių klausimą per paskutinę vakarienę, kas jį išduos. Atrodytų, tai buvo labai seniai, o be to, prieš Velykas, tad derėtų šį Jėzaus atsakymą prisiminti kita proga, tačiau ne visai taip.
Kai pamąstysime apie Kalėdų papročius, pamatysime, kad praktiškai vienintelis krikščioniškas veiksmas prie stalo - duonos arba plotkelės laužymas, visa kita atėję dar iš pagonybės. Žinoma, šis veiksmas yra įprastas, bet ir sakralus. Kad geriau suprastume, kas yra duonos laužymas, reikia žinoti, ką jis reiškė žydams, ką jis reiškia rytiečiams.
Štai ir dabar Sacharos dykumoje gyvenanti tuaregų tauta turi tokią nerašytą taisyklę - jei kada du tuaregai kartu valgo ir kartu laužo duoną, jie įsipareigoja ginti vienas kitą iki mirties, visai nesvarbu, teisus tas žmogus ar kaltas, kovą galima laimėti, ar aiškiai laukia pralaimėjimas. Tuaregas sako: "Aš su juo laužiau duoną", ir stoja nelaimės ar grėsmės metu greta žmogaus, kuris jam tampa kaip brolis, nes dalintis duona rytiečiams - dalintis gyvenimu. Dar įdomiau, kad šitas ryšys ir įsipareigojimai trunka iki mirties, tuaregas negali nutraukti šitos nerašytos sutarties. Tai netgi artimiau už santuoką. Su žmona jis gali išsiskirti, o su tuo, su kuriuo laužė duona - ne.
Jėzus su mokiniais todėl ir piktindavo fariziejus, kad duoną laužydavo ir valgydavo su visokiais nepatikimais žmonėmis, muitininkais, žvejais, paleistuvėmis. Jėzus gyvenimu dalinosi su visais, kuriems reikėjo to gyvenimo. Taip pat jis ir tapdavo atsakingas už kiekvieną, kuris buvo kartu. Tą jis įrodė numirdamas.Biblija sako:"Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugą atiduoti"…
Kalėdų vakarą visa Lietuva sės prie stalo, dauguma laužys ir dalinsis duona. Negalima kaltinti laiko, kad mes visi šiuo metu skubam ir viską darom tarsi mašinos. Galiu garantuoti, kad sėsdami prie stalo mes tikrai esam kitaip nusiteikę, mūsų nė kiek neįpareigoja buvimas kartu, tiesiog tampa įpročiu susirinkti tam tikrą dieną ir atlikti tam tikrus veiksmus, juk esame civilizuoti, ne kokie laukiniai. Jo, laukiniams užtenka ir vieno karto, kad jie būtų ištikimi visą gyvenimą, o mums ir kasmečiai susitikimai įtakos nepadaro.
O juk žmonės tą vakarą susirenka dalintis gyvenimu, būti kartu.
Nelinkiu, kad per Kalėdas ant stalo būtų padėta viena duona, tačiau, jei kas prisimins, tegu prisimena, kad tą vakarą duona yra ant stalo svarbiausia.