Apie toleranciją Lietuvoje

Pakalbėkim apie ką nors gerai pažįstamo, kad ir apie mus pačius, mūsų tautą. Tiesa, mums tik atrodo, kad pažįstam save, tačiau vos imi gilintis, tuojau gali nukristi nuo kėdės, kiek daug visokių neatpažintų objektų ir klodų yra lietuvio sąmonėje.
Pavyzdžiui, optimistai teigia, kad lietuviai yra labai tolerantiški, o pesimistai net prisimerkę iš piktdžiugos tvirtina, kad esame baisiai netolerantiški. Kurie teisūs? Manau, kad abu teisūs. Lietuviai išties yra stebėtinai tolerantiški vienu kampu – viešoms nesąmonėms.
Kad ir ką darytų valdžia ar politikai – tyku kaip kapinėse, viskas tinka. Ir mūsų tolerancija turbūt yra tiesiog iki paskutinių "trusikų" – kol valdžia jų nemauna, - visa kita manęs neliečia. Europoj nuolat kyla streiku bangos, protestai ir mitingai, o Lietuvoje tylu – dovanoja konservatoriai “Mažeikių naftą” ir dar primoka, tyla, Vilniuje Zuokas “Rubikonui” įsipareigoja mokėti net už tai, ko nėra - tyla.
Argi gali kas tvirtinti, kad esame ne tolerantiški? Jau nekalbu apie Darbo partiją, kuri statė, statė ir pastatė per 111 dienų, o jos dorasis vadas paliko postą ir pabėgo diplomo ieškoti. Ir ką? Ogi nieko, ir toliau šitos partijos reitingai labai aukšti. Va kur mūsuose glūdi tiesiog tolerancijos lobiai.