
ketvirtadienis, vasario 28, 2008
trečiadienis, vasario 27, 2008
Apie kepures
Kai pagalvoji, apie kepures yra neįtikėtinų posakių. Pavyzdžiui, pašiepiamai sakoma“Pagal Jurgį ir kepurė“, prisiekdami taria: “Duodu kepurę pri...“. Žodžiu, kepurė neabejotinai svarbus dalykas lietuviui.
O štai tarybinėj armijos sakydavo, kad galvos gali negerbti, bet kepurę – privalai. Kitaip sakant, daug svarbiau buvo kepurė, negu asmuo, kuris tą kepurę nešioja. Jei karininkas būdavo be kepurės jam pagarbos atiduoti nereikėdavo. Na, maniau, kad tik totalitarinės sistemoj, kur aukštumas pasiekia tik bukagalviai ir be savigarbos tai taisyklė. Apverstas pasaulis.
Atėjus nepriklausomybei galvojau, kad viskas atsistos į savo vietas. Kepurės ims atitikti turinį. Deja, kepurių padaugėjo, o turinys liko toks pat. Nors ne visi mūsų viršininkai ar valdininkai nešioja kepures, bet pagarbos norėtų tokios pat kaip ir sovietų soldofonai. Tačiau laikai pasikeitė -
jei sovietiniais laikais liežuvį turėjai laikyti saugiai prikąstą, tai dabar kiekvienas gali pasakyti, ką mano. O mano Lietuvos gyventojai apie valdžią tikrai ne pačius geriausius dalykus.
Tačiau mane stebina ne tai, kad kažkas atsitinka su galvomis, kai ant jų užkrenta valdžios kepurės, mane daugiau stebina tai, kad ir kepurė gera, ir galva nieko, o rezultatas vis tiek apverktinas. Tai fenomenas. Sakykim niekaip nesuprantu, kas yra mūsų prezidentui. Kai kokiu nors klausimu visi Lietuvoje laukia jo pasisakant, prezidentas tik pareiškia, kad savo nuomonę pasakys tada ir tada, o kai jo niekas neklausia, o jo čia net nėra, prezidentas siunčia savo pranešimus kaip koks Dalai Lama iš tremties vieną po kito.
Nežinia, kuo baigsis Lietuvoje , tačiau berašydamas prisiminiau dar porą posakių :“ Ant akių užsimaukšlinti kepurę“ ir „Užmėtysim kepurėm“
O štai tarybinėj armijos sakydavo, kad galvos gali negerbti, bet kepurę – privalai. Kitaip sakant, daug svarbiau buvo kepurė, negu asmuo, kuris tą kepurę nešioja. Jei karininkas būdavo be kepurės jam pagarbos atiduoti nereikėdavo. Na, maniau, kad tik totalitarinės sistemoj, kur aukštumas pasiekia tik bukagalviai ir be savigarbos tai taisyklė. Apverstas pasaulis.
Atėjus nepriklausomybei galvojau, kad viskas atsistos į savo vietas. Kepurės ims atitikti turinį. Deja, kepurių padaugėjo, o turinys liko toks pat. Nors ne visi mūsų viršininkai ar valdininkai nešioja kepures, bet pagarbos norėtų tokios pat kaip ir sovietų soldofonai. Tačiau laikai pasikeitė -
jei sovietiniais laikais liežuvį turėjai laikyti saugiai prikąstą, tai dabar kiekvienas gali pasakyti, ką mano. O mano Lietuvos gyventojai apie valdžią tikrai ne pačius geriausius dalykus.
Tačiau mane stebina ne tai, kad kažkas atsitinka su galvomis, kai ant jų užkrenta valdžios kepurės, mane daugiau stebina tai, kad ir kepurė gera, ir galva nieko, o rezultatas vis tiek apverktinas. Tai fenomenas. Sakykim niekaip nesuprantu, kas yra mūsų prezidentui. Kai kokiu nors klausimu visi Lietuvoje laukia jo pasisakant, prezidentas tik pareiškia, kad savo nuomonę pasakys tada ir tada, o kai jo niekas neklausia, o jo čia net nėra, prezidentas siunčia savo pranešimus kaip koks Dalai Lama iš tremties vieną po kito.
Nežinia, kuo baigsis Lietuvoje , tačiau berašydamas prisiminiau dar porą posakių :“ Ant akių užsimaukšlinti kepurę“ ir „Užmėtysim kepurėm“
ketvirtadienis, vasario 21, 2008
Gripas
Toks bjaurus kaip priešų šnipas
Atslenka į miestą gripas.
Tai va, pirmas kritau aš, po to sūnus, o dabar ir mažoji. Žodžiu, kritome kolektyviškai. Ir dar čia ne pabaiga.
Atslenka į miestą gripas.
Tai va, pirmas kritau aš, po to sūnus, o dabar ir mažoji. Žodžiu, kritome kolektyviškai. Ir dar čia ne pabaiga.
trečiadienis, vasario 20, 2008
Perku sodyba
antradienis, vasario 19, 2008
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)





