Vaikams žiemiškai

Rūpestėlis

Nei tau faunos,
Anei floros,
Tik iš šalčio

Pyška tvoros,

Nei lesyklos

Prie namų -

Man dėl paukščių

Neramu.

Štai per kuprą

Šaltis bėga

Batai mina
Kietą sniegą,

Jergutėliau,

Kam žiema

Taip padirbo

Griūdama?

Byra trupiniai

Lėtai,

Paukščiams
atnešiau

Aš tai...

Pamokos

Prie upės

Prie upės

Daug ančių

Pulkų

Atrodo, pritūpę

Grumstelių pilkų

Joms šalta

Joms gelia

Ir sniegas purus -

Tingėjo į kelią

Išskrist į pietus.

Ką mamos sakytų,

Klausykite jų

Labai jau ant

Ledo

Tupėt nesmagu.

Naktys

Nepastebėjau, kaip tai įvyko,
Bet naktimis 
Į mane ėmė brautis archetipai.
Atvirai sakant, 
Nelabai žinau, kas jie yra
Tik jaučiu
Kaip įsibruka
Su visom audimo staklėm
Botago pliaukšėjimu
Ir arklio kvapu.
Dar jaučiu išakėtos žemės 
Prisilietimą lyg atsiprašymą
Ir minamame šiene 
Druskos šiugždėjimą -
Kol manęs nebelieka.
Tada galvoju
O gal niekada
Ir nebuvau.

Manai

Kiek dar eisi
Juoda upė
Apkabina kaip miegas
Viską atiduotum,
Kad paaiškėtų
Upe, paimk mano širdį
Tik pasakyk
Kur aš išėjau,
O ji plukdo
Juodas bangas
Paimk nemokantį jausti
O ji viską grąžina
ant kranto jokio užtikrintumo
Gelmėje - niekam nereikia
Juoda upė laukia
Savo valandos
Ir aš ją mačiau

* * *

Niekieno šalyje

Prakeikimo mieste 

Mes tiesiog būnam

Prieš iškrentant sierai

Visko užtenka, 

Mes rausiam į gelmę

Ir netgi suteikiame tam prasmės.

Žinoma, mūsų

nepalieka įtarimas

kad jei statysim - sugrius

O jei nedarysim nieko - bus pastatyta.

Tai, lemtis, vaikeli,

Jei supranti apie ką kalbu.

Tai bergžio darbo

Garsas

Ir tuštumos alsavimas.

Nėra nieko,

Kas būtų aiškiau

Ir nieko,

Kas būtų labiau apgailėtina.

Čia niekieno šalis

Mes - niekieno žmonės. 

Vyriškos pareigos

 Kažkada labai pralinksmėjau radęs šitą nuotrauką. Juokas juokais, bet iš šito gaidžio vyrams yra ko pasimokyti.