Mano šuns sūnus:)

Pristau pasididžiavimą - netūralų tikrą lietuvišką kiemsargį. Tai mano šūns palikuonis, gyvenantis pas kaimynus. Maitinasi viskuo, net ir meduoliais, atsparus alergijoms, draugiškas, neserga, vedžioti nereikia, visada pareina į namus ir t.t. Žodžiu, tikras grynaveislis kiemsargis - idealas:)

Gyvenimas pro langą

Darbe tenka praleisti nemažai laiko. Taigi - dažnai ir paspoksoti per langą. Šalia įsikūręs sodininkas, kuris augina ir pardavinėja gėles. Labai gražu, kaip jis dirba. Buvo dar žiema, o jis ėmė nukasinėti sniegą, kad žemė greičiau įšiltų, po to dangstė, po to rentė visokias sieneles, palaikymui skirtus įrenginius ir t.t. Bet dar gražiau, kaip jis kas rytą apeina neskubėdamas savo gėles ir taip žiūri, lyg niekad anksčiau nebūtų jų matęs. Žodžiu, štai toks gyvenimas už mano lango.

Vaišės

Na, pamuzikavom, poezijos prirašėm, dabar lauksim žydėjimo. Pastaruoju metu maiau džiugindavo tie žavūs momentai, kai žmonės atsiskleidžia visu durnumu. Tačiau kotai pastaruoju metu manęs tai visai nedžiugina. Nedžiugina ir viskas.
Kažkaip supratau, kad tai durnumo jūrai nei galo, nei krašto, o kaip ir kiekvienas vandens telkinys, gali ne tik akį paglostyt bet ir paskandint. Geriau nerizikuoti.
Kaip besuktum, vis tiek gyvenimas vyksta viduje.Neišeina pagerinti jo susitelkus į išorinį judėjimą. O kai viduj gerai, gerai ir visa tai, kas yra aplinkui.
Kaip bebūtų, jaučiu visagalio ranką ir tuo mėgaujuosi. Tiesiog mėgaujuosi. Ir aiškiai suprantu, kad esu nevertas, neužsitarnavęs, bet jaučiu Jo malonę. Tai tarsi vaišės apkasuose. Aplink sproginėja, triukšmauja, bet kareivio niekas taip nedžiugina, kaip katiliukas karštos sriubos. Kol jis valgo, karas lieka kažkur toli.  Kol esu atsisukęs į Dievą, tol tas mano katiliuko garas stipresnė jėga už karo gaisro dūmus. Gyvybė yra trapi, bet galinga. Šventoji Dvasia yra subtili, bet nereiškia, kad silpna. Skanaus.

Pamuzikuokim kaip mokame

Pasivaikščiojimai

Esi nematomas
Išeik ir suprasi
Praeina
Nors esi sužeistas
Jie nemato tavo svajonių, 
Ašarų ir kančių
Tau nebereikia slėptis
Niekas nepasakys
Kad esi niekas
Nematomame mieste
Suknelės valgo ledus
Džinsai sėdi ant suolų
Ir taip - kasdien
Stebiesi
Kodėl neliko žmonių
Tik daiktai,
Sąskaitos ir druskos
Išėstas grindinys.