Užsnigta

Užsnigta rimtai, bet šiaip smagu, statybos stovi legaliai ir sąžinė negraužia:)

Islamas. Žvilgsnis iš vidaus

Su Danilu, ilgus metus buvusiu musulmonu - misionieriumi, tapusiu krikščionimi, kalbasi Nikolajus Savčenka. Šis interviu įdomus tuo, kad parodo islamą iš vidaus.

- Papasakokite apie save
-Ilgus metus buvau įsitikinęs musulmonas, taip auklėjau savo žmoną ir vaikus. Gimiau Anglijoje, daug keliavau po islamo kraštus.Ilgus metus gyvenau Saudo Arabijoje, kur mokiausi teologijos dirbau skelbdamas islamą užsienio darbininkams. Gyvenau Afganistane, Pakistane, Indijoje, Bosnijoje, dabar su šeima – Londone, atstovavau islamą tarpreliginėje grupėje.
- Kas jus atvedė prie Kristaus?
- Pirmą kartą noras studijuoti Naująjį Testamentą man kilo Mekoje, kai žiūrėjau į Kaabos šventyklą, švenčiausią vietą musulmonui. Krikščioniška literatūra Saudo Arabijoje griežtai uždrausta ir užblokuoti daugelis interneto saitų, tačiau dabartiniais laikais, kai išvystytos technologijos, nėra didelio vargo gauti Dievo Žodį tiems, kurie ieško.
Dirbdamas Saudo Arabijoje aš turėjau įtikinti vieną amerikietį priimti islamą, bet aš nustebau, nes jis man kalbėjo drąsiai ir įtikinamai. Nustebau jo drąsos, nes už Evangelijos skelbimą ten paprasčiausiai gali užmušti. Pokalbiai su krikščionimis Saudo Arabijoje man buvo labai svarbūs. Kaip dirbantis islamo misijoje, aš susitikdavau su daugeliu krikščionių užsieniečių.
Pastebėjau, kad daugelis žmonių, jei priima islamą, tai ne todėl, kad tikėtų, o todėl, kad gautų didesnį atlyginimą, pavyzdžiui, filipiniečiai, nes musulmonai gauna didesnį atlyginimą, be to, nemusulmonai turi mokėti papildomą mokestį. Tačiau vos jie grįžta namo, tuoj pat palieka islamą. Ėmiau studijuoti krikščionybę ir pajutau jos pranašumą prieš islamą.
- Skelbiama apie sėkmingą krikščionių misiją islamo šalyse, ar pastebima tai ten?
- Saudo Arabijoje gyvena nemažai slaptų krikščionių. Aš pats kalbėjau su keletu iš jų. Reikia suprasti, kad Saudo Arabijoje ir kitose šalyse tikriausiai musulmonai lanko mečetes ne todėl, kad tiki, o todėl, kad juos verčia įstatymai ir papročiai.Tai jungas. Mečečių lankymas jiems yra našta. Dabartinių musulmonų pamaldumas daug mažesnis negu galvojama krikščioniškame pasaulyje. Musulmoniškose šalyse daugybė mečečių, juose vyksta maldos 5 kartus per dieną, tačiau išskyrus penktadienį, niekas ten melstis neina. Maldose paprastą dieną pamatysit kokius 5 žmones, nors aplink gyvena vieni musulmonai. O dauguma neina į mečetes net penktadieniais.Kai kurie ima vaikščioti per Ramadaną, bet paskui vėl dingsta. Ramadano metu mečetėse šimtai žmonių, nors turėtų būti tūkstančiai, Ramadanas baigiasi, vėl lieka 5.
Musulmonų šalyse labai daug žmonių ieško Tiesos, todėl krikščionių skaičius augs ir toliau. Krikščionybė dažniausiai plinta tarp giminių ir pažįstamų.Bet dabar neapsiribolama vien tuo, nes dabar yra televizijos kanalai, internetas.
- Buvo daug pranešimų apie spartų islamo augimą Vakaruose. Kokia tikra padėtis.
- Mečečių lankymas Anglijoje labai nežymus palyginus su musulmonų skaičiumi. Dauguma musulmonų niekada nevaikšto į mečetes, jaunimas jau paliko islamą, nors dar ir sako, kad jie – musulmonai. Jie neranda bendros kalbos su mulomis iš Pakistano ar Bangladešo, Dėl terorizmo daugelis gėdijasi islamo.
Aš žinau tikrą padėtį ir ji pavojinga būtent islamui, tačiau kažkam patogu rodyti islamą, kaip nenugalimą didžiulę jėgą.
Sakykim, Vakarų Londone yra 20 mečečių, nors turėtų būti kelis kartus daugiau.Dauguma iš mečečių, paprastos salės, nuomojamos penktadieniais, visose yra laisvų vietų. Didžiausioje penktadieniais susirenka 300 žmonių, mažesnėse – 30, dauguma iš jų – vaikai, kuriuos atveda tėvai. Kai jie paauga, išnyksta.
Krikščionybė siūlo laisvą pasirinkimą, todėl yra gyvybinga aplinkoje, kai “viskas leista”, o islamas neišlaiko šio išbandymo.
-Žiniasklaida teigia, kad britai priima islamą. Musulmonai tai pateikia kaip pergalingą žygį į Vakarus, tačiau iš tikro tik 1200 britų žmonių išpažįsta islamą.Paaiškinkite kaip yra iš tikro.
- Aš daug dirbau misijose ir galiu pasakyti, kad britai praktiškai nepriima islamo. Musulmonai žino tikrąjį įtikinčių skaičių, kuris labai menkas,mečetėse Londone gal 1 procentas yra baltaodžių, toliau nuo Londono jų mečetėse išvis nepamatysi. Jokios misijos nėra, ji žlugo. Dauguma priima islamą, nes sudaro santuoką su musulmonu. Londone tik 25 moterys, kurios po skyrybų su vyru liko musulmonėmis.
Londone yra misija, bet ji dirba su musulmonų vaikais ir imigrantais. Man aišku, kad krikščionybė laimi, o islamas auga tik dėl gimstamumo.
Visas tekstas www.russianchurchlondon.org.

Nuotraukoje - šiitų maldininkai. Buvusio musulmonų misionieriaus teigimu, religinės apeigos daugeliui musulmonų yra pareiga, o ne tikėjimo išraiška.

Ar reikia laikytis 10 Dievo įstatymų?

Klausimas gali skambėti paradoksaliai ir tai daugeliui yra suklupimo akmuo, daug sumaišties ir nesupratimo.

Pavyzdžiui,”Katalikų bažnyčios katekizmas".Skirsnis "Dekalogas privalomas" - tvirtina
2072 Punktas. "Kadangi Dešimt įsakymų išreiškia pagrindines žmogaus pareigas Dievui ir artimui, savo esme jie yra svarbūs įpareigojimai. Jie nė kiek nekinta ir galioja visada ir visur. Niekas negali nuo jų atleisti".

Tačiau tai nėra tiesa, nepaisant to, kad skamba kilniai ir net “privalomai”.Tai klaidinimas.
Krikščionis nesilaiko nė vieno iš Senojo Testamento įstatymų, nes gyvena Naujojo Testamento ir naujos sandoros laikais. Laikytis įstatymo tai kaip nuogam viduržiemyje ledą su kirviu kapoti - nei upės išlaisvinsi, nei pats sušilsi.

Štai ką sako Biblija:
1 Kam buvo reikalingas įstatymas?
Įstatymas buvo reikalingas tam, kad žmogus pažintų, kas yra nuodėmė. “Aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo”,- rašo apaštalas Paulius.
Įstatymas, tame tarpe ir vadinamųjų 10 įstatymų, nė vieno žmogaus neišgelbės.
“įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę”.Romiečiams 3;20

2.Kokia buvo paskirtis įstatymo?
Biblija sako, kad tai buvo “aukėtojas, vedęs prie Kristaus”.

3 Ar įstatymas turi pabaigą?
Taip. Jis turi pabaiga.”Nes įstatymo pabaiga – Kristus, išteisinimui kiekvieno, kuris tiki”. Romiečiams 10;4

4.Kada įstatymas baigėsi?
Kai Jėzus ant kryžiaus pasakė “Atlikta” ir šventyklos uždanga perplyšo. Jėzus savo kūnu sunaikino įstatymą.

5.Ar visas įstatymas buvo panaikintas, ar dekalogas paliktas?
Biblija sako – panaikintas visas. “savo kūnu panaikinęs priešybę – įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais”, Efeziečiams 2;15


Taigi trumpai tiek, o kaip mes tai priimam? Krikščionybė nėra gyvųjų, tai priėmusiųjų Kristaus mirtį tikėjimas, todėl įstatymas negalioja. Krikščionis miršta įstatymui ir prisikelia Kristui.
Biblija sako "Ar nežinote, broliai, – aš kalbu žinantiems įstatymą, – kad įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas? ". Romiečiams 7;1
“Bet dabar, numirę įstatymui, kuriuo buvome surišti, esame išlaisvinti iš jo, kad tarnautume nauja dvasia, o ne pasenusia raide”. Romiečiams 7;6

Ar tai reiškia, kad galima vogti, žudyti, paleistuvauti?
Na nemačiau nė vieno mirusio vagiant.

Ar reikia mokyti įstatymo?
Įstatymas skirtas nuodėmei atskirti, todėl Biblija sako
"O mes žinome, jog įstatymas geras, jeigu kas teisingai juo naudojasi, suprasdamas, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklusniems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir šventvagiškiems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams,
paleistuviams, homoseksualistams, vergų pirkliams, melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui pagal palaimintojo Dievo šlovingąją Evangeliją, kuri man yra patikėta".
1Timotiejui 3;4 -11

Reziumuojant labai aišku, kad Evangelijos žinia daug kur iškreipiama - užuot sakę priimti žmonėms Kristaus mirtį ir patiems tapti mirusiasi, jie verčia juos laikytis įstatymo, kuris nė vieno žmogaus neišgelbėjo, nepadarė tobulo. Taigi, žmonės visą gyvenimą taip ir lieka tais, kuriems tas įstatymas ir skirtas "nusikaltėliams ir neklusniems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir šventvagiškiems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams,paleistuviams, homoseksualistams, vergų pirkliams, melagiams"...
Tuo pačiu beverte paverčiama pati Kristaus auka.
Ar dar norite laikytis įstatymo ar girtis, kad laikotės?

Grabnyčios. Kaip vienas žodis teologiją sugriauna

Katalikų bažnyčia šiandien mini "Kristaus Paaukojimo šventykloje šventę". Liaudyje žinoma, kaip Grabnyčios, kai neša šventinti žvakes.
Štai ką apie tai sako Katalikų bažnyčios teologija:
„Praėjus keturiasdešimt dienų po Jėzaus gimimo, Marija ir Juozapas nunešė Kūdikį į šventyklą, kad paaukotų jį Viešpačiui pagal Mozės Įstatymą“.
Jei pamatas kreivas visas statinys bus kreivas. Šiuo atveju ši šventė stovi ant perkreipto pamato. Puiki proga pasižiūrėti, kaip teologija gali persikreipti dėl vieno vienintelio tyčia pakreipto žodžio.
Ši šventė remiasi Luko evangelijos 2 skyriaus istorija:
"Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, jie nunešė Jį į Jeruzalę pašvęsti Viešpačiui, –kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: “Kiekvienas pirmagimis berniukas bus atskirtas Viešpačiui”.
Kas yra pameluojama, iškreipus prasmę?
1.Mozės įstatyme nereikalaujama aukoti savo vaikų. Tuo Jahvė skyrėsi nuo kitų tautų dievų, kuriems nešdavo aukoti vaikus.
2.Viešpats nepriima žmonių aukų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai.
3.Biblija sako – pašvęsti, atskirti, o ne paaukoti.

Tada kyla klausimas, kam to reikia?
Atsakymas – nes kitaip griūna visos katalikybės doktrinos ir pati svarbiausia – Kristus yra amžinos aukos padėtyje. Jei čia Kristus pašvenčiamas, o ne paaukojimas sugriūna piramidė
Aukojimas šventykoje – aukojimas Golgotoje - kasdienis aukojimas mišiose.
Visa laimė, kad šiais laikais galima rasti Bibliją, užtenka vieno žodžio, kad įsitikintum, kokios apgaulingos yra šios organizacijos dogmos.

Ar turi su kuo pasitarti

Kokia stingdanti gali būti vienatvė, kokia persmelkianti viską.Kaip kartais leidžiam beprasmybės sniegui užkloti mūsų veidus. Paskui skundžiamės, kad nieko nematom...
Vakar meldėmės po keletą žmonių, šalia manęs stovėjo pagyvenus moteris, mes susikabinom rankom ir ji ėmė melstis: "Ačiū tau Viešpatie Jėzau, kad tu esi, kad aš esu ne viena, myliu tave, ačiū, kad turiu su kuo pasitarti...".
Man galvoj staiga pralėkė vaizdai, kaip aš meldžiuosi ir dėl ko. Atvirai sakant pasidarė gėda - duok, suteik, padėk, gelbėk. Einu pas Dievą kaip į kokį socialinių paslaugų centrą. Labai kažkaip nesmagu buvo. Juk išties Viešpats laukia iš mūsų ne prašymų, o draugystės, ne pageidavimų sąrašo, o meilės.
Žmonės sako - kam man bendruomenė, aš vienas namuose sau, aš ir Dievas, arba miškuose meldžiuosi, bažnyčioj kai nieko nebūna ir t.t. Atsakau, bendruomenėje reikia būti bent jau tam, kad išgirstum tokią maldą.