Būti savimi

Didelis atradimas man buvo Lotynų Amerikos evangelikų, ypač sekmininkų, muzika.Ji skiriasi nuo dažniau girdimos angliškos. Viena, ką girdžiu jų dainose - aiškus įsitikinimas, kad tikėjimas Dievu nėra hobis ir ne koks padoraus žmogaus atributas, o pergalinga jėga, kuri nugalėtojais per Jėzų Kristų šiame gyvenime padaro vyrus, moteris ir vaikus. Kad ir kokią giesmę beklausytum, jauti veržimąsi, aiškumą ir nebijojimą būti savimi, net jei koks akordas ir nuskamba netobulai. O kas man ypatingai imponuoja - jokio atsiprašinėjimo, nu supraskit, aš krikščionis, tai mano pasirinkimas. Jie neatsiprašinėja ir nelaukia pasaulio įvertinimo.

Dar viena Brazilų dainininkė, beje, jei neklystu, tai ir pastorė Fernanda Brum. Jos giesmė "Amo o Senhor".

Aš myliu Viešpatį, savo Gelbėtoją, man gera su Juo. Mano viltis yra Tavo žodis, kuris niekada nepalieka bejėgio. Tas, kas ieško Tavo veido, nugali. Įveikiamos kliūtys, kai skraidai be sparnų tikėjimu ir esi padengtas šlovės ir galios. Aš myliu Viešpatį, savo Gelbėtoją...

Vieno žmogaus mirtis

Ar svarbi vieno žmogaus mirtis? Pasauliniu mastu, žinoma, ne, jei tas mirštantysis esi tu, tada svarbu.

Čia krikštas Italijos sekmininkų bažnyčioje. Sakyčiau tipiškos laidojimo apeigos. Tiesa, džiaugsmingos. O džiaugsmas ir turi būti - nusprendi būti palaidotas, o prisikeli naujam gyvenimui.
Biblija sako:" Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje?
Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą.
Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo, žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės. (Romiečiams 6;3-7)

Ar svarbus vieno asmens krikštas? Svarbus, nes knyga susideda iš lapų. Tuo labiau, jei tai esi tu. Jėzus sakė:"Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas".

Pritaikyti raktą

Esu sutikęs žmonių, kurie tvirtina, kad Biblijoje tik tiek yra, kiek užrašyta ir viskas. Žinoma, mano pastebėjimu, tie "užrašytojai" labai jau sunkiai pritaiko savo gyvenime net tą pagrindinę teksto mintį, kurią perskaito. Bet ne apie tai šiandien. Žinoma, tokia teorija leidžia susikurti žmonėms iliuziją, kad galima išmokti Bibliją, išstudijuoti, pritaikyti "teisingą raktą". Tai pagimdė pačias įvairiausias teologines mokyklas, teksto studijavimo būdus. Iš esmės tai tas pats įsitikinimas, kaip preparuojant varlę - svarbu gerai pritvirtinti, chloroformo, skalpelis, o visa kita tik technikos dalykas- juk varlė, t.y. Biblija, nepabėgs, mes ją gerai prismeigėme savo ypatingais išgražintais įrankiais...
Noriu kalbėti, kad Dievo žodis yra pranašiškas, kiekviena eilutė, kiekvienas žodis turi tokią gelmę ir prasmę, kad gniaužia kvapą, kai jis atsiveria. Raktai tebėra Dievo rankose, o žmogiškos pastangos perprasti, supjaustyti ir įkišus rankas ištyrinėti yra lygios nuliui.
Ligi šiol buvau įsitikinęs, kad kai kurios Biblijos knygos labai dvasingos, pav. "Apreiškimas Jonui", o kitų kaip ir galėtų nebūti, pavyzdžiui "Rūtos knygos" - juk tai elementari istorija apie šeimą, graži ištikimybė, bet ir Biliūnas neblogų ir net gilesnių apsakymų yra parašęs.
Koks mane ištiko nustebimas, kai supratau, jog net jei nebūtų po "Rūtos knygos" Biblijoje jokių kitų knygų, ir tai visą žmonijos ir išgelbėjimo seka būtų surašyta.
Dar gerokai prieš įvykstant įvykiams, Rūtos knygoje Dievas atskleidė - Izraelis pasuks į pasaulį, kils dvi karalystės, kurios galiausiai bus atmestos, Dievas atsiųs Atpirkėją iš žydų, kuris Izraelio paveldėjimą atstatys per sąjunga su pagonimis. Noomės šeima - Izraelis, Ruta - bažnyčia, Boozas -Kristus.
Kas dar labiau stulbina, Dievas parodo, kad Jam nėra negalimų dalykų - Jis duoda palikuonių mirusiems Noomės vaikams, t.y. Izraeliui, kuris atmetė sandorą ir dvasiškai mirė. Tada supranti, ką reiškia Jėzaus žodžiai “Štai Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Dievas”. Hebrajams 2;13. Posakis "Davė Dievas" nėra dėl grožio, ar kad taip reikia iš pamaldumo sakyti - įsivaizduokit Dievas vaikų davė mirusiems. Jų nebuvo, jų neturėjo būti ir negalėjo būti, bet jie atsirado, nes Dievas davė.
Ir, brangieji, Jis viską žinojo, viską paskelbė dar prieš įvykstant. Tik 4 Rūtos knygos skyriai, apie 80 eilučių, tačiau viskas sudėta. (dėl stokos nerašau detaliau, ką dar ten radau)
Tik Dievas gali taip sudėlioti, tik Dievas gali taip matyti. Todėl ir sakau - Biblija absoliutus pranašiškas Dievo žodis, jame klodų klodai ir turtų turtai, kuriuos atveria tik pats Autorius. Teologinės kryptys, kurios tvirtina, jog gali atsakyti į visus klausimus ir tariasi suradusios "metodą" preparuoti Bibliją šitoj perspektyvoj bankrutuoja - tampa aišku, kad tai tik žmogiškos pastangos be paties Autoriaus valios susikurti jaukų ir suprantamą pasaulėlį, iškalti žinių maksimumą. Deja, su Dievo pažinimu tai neturi nieko bendro - tai tik žinių kaupimas.

Tvarte galima leisti laiką

Čia mano tvartas, po kelerių metų krapštymo pavyko minimaliai apsikrapštyti, tai vasaromis namas senasis tapo praktiškai nereikalingas. Keista, kai pagalvoji, juk kai pirkom sodybą svarbiausia buvo namas, o dabar mieliau einu į tvartą. Kiek supratau, žmogui visada reikia laiko, kad jis turėtų arba įgautų matymą. O kai yra matymas, tada reikalai pajuda.

Kas verčia gėdytis

Sekmadienį kalbėjom iš šitos vietos "Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki, pirma žydui, paskui graikui". Romiečiams 1;16
Kas įdomu, jog Paulius rašo Romos gyventojams. O Romoje laisvė ir demokratija, tikėjimų ir religijų kiek tik nori. Vienos asketiškos, pav. vestalės saugo nekaltybę kol baigia tarnybą, kitos hedonistinės - apeigos reikalauja prostitučių apeigų. Toje pačioje Romoje vyksta bachanalijos - tam tikrom dienom gali užsiiminėti seksu su kuo nori, gali aukoti gyvulius, pjaustyti savo kūną, gali nueiti pasilinksminti ir pačiūrėti, kaip žmonės žudo vienas kitą. Viskas leistina, išskyrus viena - Evangelija yra tas dalykas, kuris verčia žmones tapti visuomenės atmatomis. Sunku suprasti, kad tokioje ištvirkusioje visuomenėje išvis galėjo egzistuota toks jausmas kaip gėda, bet jis egzistuoja. Evangelija numesdavo žmogų į pačią visuomeninės piramidės apačią, pagonių apologetai rašė - "šita šlykštynė". Todėl krikščionys laikė save "avimis skerdimui". To, beje, moko ir Biblja. Taigi, reikėjo turėti kažką, kas tave padaro tuo, kuris nesigėdi Evangelijos.
Stebėtina, kad laikai keičiasi, bet šitas dalykas ne. Gali daryti ką nori, eiti kur nori, niekas pernelyg nepriekaištaus, išskyrus viena - paskyk, kad esi ne šiaip krikščionis, ne šiaip lankai bažnyčią, o tiki Jėzumi Kristumi, iš karto patirsi tą patį - šnibždesiai už nugaros, juokeliai, šnypštimas "sektantai", ar atvira konfrontacija - arsenalas gana platus.
Žinoma, žmogiška logika tai nesuprantama - niekinamas ne koks netikęs veksmas, o pats žmogus, nors jis nieko dar nepadarė. Ir ne šiaip niekinamas, o stengiamasi apie jį ar grupę tokių pat sukurti mitus, sukelti priešiškumą o galų gale paleisti represijas. Nuo Romos laikų šitas modelis nesikeičia, pasaulis stengiasi priversti gėdytis to, kuo tu tiki.
Suprantama, kodėl taip yra, kol žmogus šiaip yra religingas, jis nepavojingas šio pasaulio kunigaikščiui, tegu lanko jis tą savo bažnyčią, tegu meldžiasi ir tegu atlikinėja visus ritualus, tai skatintina ir garbinga, juk ant viso šito visuomenė ir laikosi. Tačiau jei žmogaus lūpose atsiranda Atpirkėjo vardas, tai reiškia, kad ateina pavojus, nes Dievo žodis sako "ji yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki"
Reikia suprasti, kad šitas priešiškumas niekada nesibaigs, nesvarbu, kaip tu besielgtum, žinoma, nesakau, kad turi teisę elgtis bet kaip. Vis dėlto - tave vers jaustis gėdingai, todėl verta išmesti iliuzijas, tipo, būk žmogus ir su tavim kaip su žmgum elgsis. Tave išjuokia, keikia ir tyčiojasi tikrai ne dėl tavo elgesio. Pasirinkimo čia nėra - nori būti išgelbėtas, pakeisti savo gyvenimą ir patirti Dievo jėgą, būtinas priedas - panieka. Beje, net ir tarp krikščionių, jei tik pradeda eiti kalba apie Dievo jėga, dažnai išgirsi tą patį šnypštimą...
Tai yra kaina, kurią moka kiekvienas krikščionis, tiek Romos laikais, tiek dabar. O kas nenori mokėti, tas ir nepatiria išgelbėjimo, o kartu ir naujo gyvenimo. Tik krikščionybė be evangelijos nepatiria paniekos, tiesa, ji neturi galios ir išgelbėti. Gėdytis nereikia - jei tave verčia jaustis nepatogiai (jei ne dėl tavo charakterio), žinok, kad Dievo jėga jau yra tavo gyvenime, galbūt tu net pats jos nematai, bet yra pilietis, kuris tai mato, todėl stengiasi visais būdais išmušti ją iš tavęs.
Todėl Paulius ir sako - romiečiai, nesigėdykit