Vėl Austėja
Nesuspėja
Padaryt
Namų darbų
Vaikosi
Laukuose vėją
Juk pavasaris –
Smagu.
Vieną lėlę pasikišus
Nuo kalnelio
Pasileis
Plaukus virvele
Surišus
Sau į kaimą ji išeis
Nesibarki mama, tėti
Negaliu
Visur suspėti -
Na tai kas
Kad man nerūpi
Kad ištvino
Jaros upė.
Dar Austėja
Pasisėja
Visą lysvę
Augalų
Juk kasryt
Dangus šviesėja
Kai į pamokas
Einu
ketvirtadienis, kovo 15, 2007
antradienis, kovo 13, 2007
Apie vienintelę vertybę
Vertybės būna naujos – jos guli parduotuvėse, sandėliuose, o kai kurios - ir kaimynų namuose. Taip pat vertybės būna senos ir dulkėtos, net apipelijusios ir apgraužtos pelių, o dar vertybės būna nematomos, pavyzdžiui, draugystė, tyla, lietus naktį.
Žodžiu, jei vertybes suguldytume į eilę ir vaikščiotume, pagalvoti galima būtų, kad mes patekome į sąvartyną, kur šalia aukso ir briliantų, guli lėlė nulaužta koja ir surūdijęs kirvis, va toks nelengvas uždavinys laukia žmogaus, kuris vaizdžiai turėtų paaiškinti, kas yra vertybė.
Todėl suprantu politikus. Net užjaučiu. Kaip sunku jiems po rinkimų, kai reikia sudėlioti vertybes. Ligi tol buvo aišku – konservatoriai gina tėvynę nuo Ivano ir buvusių komunistų, krikdemai saugo dorovę, socdemai rūpinasi darbo žmogumi, “valstiečiai” – tiesioginėmis išmokomis, o libdemai – Paksu ir Borisovu. Tačiau po rinkimų partijų kryžminimasis pranoko net rafinuočiausias fantazijas – štai konservatoriai su libdemais Vilniuje yra didžiausi priešai, Rasa Juknevičienė juos vadina “Maskvos projektu”, pats V.Landsberis net iš Seimo tribūnos graudina socdemus nesusidėti su libdemais, o Panevėžyje konservatoriai su tais pačiais libdemais sudaro ... valdančiąją daugumą. Taip ir lieki nesupratęs, kokiomis gi vertybėmis vadovaujasi politikai.
Ir nesupranti ilgai, kol tave kaip Budą po medžiu neaplanko nušvitimas – valdžia, štai vienintelė mūsų politikų vertybė. Dėl jos ir su pačiu velniu oboliauti, svarbu tik pateikti tai įvilktą į padorumo rūbą.
Žodžiu, jei vertybes suguldytume į eilę ir vaikščiotume, pagalvoti galima būtų, kad mes patekome į sąvartyną, kur šalia aukso ir briliantų, guli lėlė nulaužta koja ir surūdijęs kirvis, va toks nelengvas uždavinys laukia žmogaus, kuris vaizdžiai turėtų paaiškinti, kas yra vertybė.
Todėl suprantu politikus. Net užjaučiu. Kaip sunku jiems po rinkimų, kai reikia sudėlioti vertybes. Ligi tol buvo aišku – konservatoriai gina tėvynę nuo Ivano ir buvusių komunistų, krikdemai saugo dorovę, socdemai rūpinasi darbo žmogumi, “valstiečiai” – tiesioginėmis išmokomis, o libdemai – Paksu ir Borisovu. Tačiau po rinkimų partijų kryžminimasis pranoko net rafinuočiausias fantazijas – štai konservatoriai su libdemais Vilniuje yra didžiausi priešai, Rasa Juknevičienė juos vadina “Maskvos projektu”, pats V.Landsberis net iš Seimo tribūnos graudina socdemus nesusidėti su libdemais, o Panevėžyje konservatoriai su tais pačiais libdemais sudaro ... valdančiąją daugumą. Taip ir lieki nesupratęs, kokiomis gi vertybėmis vadovaujasi politikai.
Ir nesupranti ilgai, kol tave kaip Budą po medžiu neaplanko nušvitimas – valdžia, štai vienintelė mūsų politikų vertybė. Dėl jos ir su pačiu velniu oboliauti, svarbu tik pateikti tai įvilktą į padorumo rūbą.
sekmadienis, kovo 11, 2007
Pirkau paveikslą
Žinot, pirkau paveikslą. Neklauskit, kieno, nes man vardai nesvarbūs, ypač Lietuvoj dalis dailininkų yra nepelnytai užkelti piaro ir jų kūryboj lemia vardas, o ne sugebėjimai.Taigi, paveikslas nėra žinomo dailininko, tiksliau, dailininko, kuris nemoka pasidaryti žinomu. Tai ką matote čia dar net nėra paveikslas - jis net nebaigtas tapyti. Vienintelis nepatogumas - kai perki neįrengtą namą, pats gali baigti, o kai paveikslą - na čia jau sudėtingiau.
Keista pirkti dar nebaigtą tapyti, bet kadangi man patiko - sutarėm.
antradienis, kovo 06, 2007
Apie troškulį ir amžinybę
Judam, krutam, nerimstam. Kažkur reikia nubėgti, kažkur spėti, kažkur patekti. Ir blaškomės kaip mikrobai menzūrėlėje priklausomai nuo aplinkos temperatūros.
Deja, kiek pastebiu, gyvenimas yra kartais tiesiog absurdiškas – nespėji mirktelti o jau atsidūrei ne ten, kur norėtum. Norėjai papulti į istoriją, o atsiduri istorijos šiukšlyne, norėtum į užsienį – o prekiauji užsienietiškais rūbais. Paradoksalu,bet taip yra net kai kalbi apie amžinybę. Anądien parduotuvėje žmogelis prašo: “Man 3 butelius vyno “Rojus”. Kas galėtų paneigti, kad iš pažiūros prasigėrusiame ir purviname tipe, negyvena amžinybės šauksmas ir didžiųjų humanistinių vertybių poreikis, kurio neturi joks gyvūnas. O žmogus turi, ir net buteliais gali išmatuoti jo amžinybės siekimą, beje, tokį stiprų, kad neparduotų jo ir už 30 sidabrinių.Ne tuos apaštalus pasirinko savo laiku, oi ne tuos.
Mano mintis patvirtintų bet koks psichoanalitikas – žmogų traukia ne vyno skonis, o jo pavadinimas, noras patekti ten, kur veda jo siela. Tiesa, turiu pasakyti, kad vargu ar tai tas kelias, kuriuo patenkama į Rojų. Bet juk žmogui niekas negali uždrausti ieškoti ir siekti. Nebent Seimas ir vietinis klebonas. Na, bet čia jau techniniai dalykai.
Todėl nenustoju žavėtis žmogum.
Deja, kiek pastebiu, gyvenimas yra kartais tiesiog absurdiškas – nespėji mirktelti o jau atsidūrei ne ten, kur norėtum. Norėjai papulti į istoriją, o atsiduri istorijos šiukšlyne, norėtum į užsienį – o prekiauji užsienietiškais rūbais. Paradoksalu,bet taip yra net kai kalbi apie amžinybę. Anądien parduotuvėje žmogelis prašo: “Man 3 butelius vyno “Rojus”. Kas galėtų paneigti, kad iš pažiūros prasigėrusiame ir purviname tipe, negyvena amžinybės šauksmas ir didžiųjų humanistinių vertybių poreikis, kurio neturi joks gyvūnas. O žmogus turi, ir net buteliais gali išmatuoti jo amžinybės siekimą, beje, tokį stiprų, kad neparduotų jo ir už 30 sidabrinių.Ne tuos apaštalus pasirinko savo laiku, oi ne tuos.
Mano mintis patvirtintų bet koks psichoanalitikas – žmogų traukia ne vyno skonis, o jo pavadinimas, noras patekti ten, kur veda jo siela. Tiesa, turiu pasakyti, kad vargu ar tai tas kelias, kuriuo patenkama į Rojų. Bet juk žmogui niekas negali uždrausti ieškoti ir siekti. Nebent Seimas ir vietinis klebonas. Na, bet čia jau techniniai dalykai.
Todėl nenustoju žavėtis žmogum.
penktadienis, kovo 02, 2007
Kaip Juza link komunizmo krypo
Vasario mėnesį sukako 16 metų, kai mirė Juozas Baltušis. Iki šios dienos šį rašytoją Lietuvoje vertina prieštaringai – neabejojama jo talentu ir indėliu į lietuvių prozą, tačiau drauge diskusijų kelia jo pozicija Lietuvos nepriklausomybės klausimu.
Į rankas pateko “Sakmės apie Juzą” rankraštis, kuriame matosi, kiek taisymų patyrė tekstas, kol pasiekė skaitytojus. Paties J.Baltušio ranka primarginti lapai atskleidžia sudėtingą romano kūrimo istoriją.
Iš spaudai paruošto ir pertaisyto rankraščio matyti, kaip priklausomai nuo rašytojo kito Juzos paveikslas, kaip iš teksto dingo, matyt, nepalankūs to meto ideologijai dalykai.
Štai kalbantis Juzai su Vinciūnės sūnumi Stonkiuku iš teksto J.Baltušio ranka išbraukė žodžius apie tai, kad viršaitį į Sibirą išvežė bolševikai, o vietoj jų įrašo neutralesnį “Adomėlio pasiklausk, savo tų …bolševikų”. Taip ir bolševikai tarsi ir nevežė žmonių Sibiran, tik jie žino,kur tas viršaitis pasidėjo, o ir pats Juza tampa savas bolševikams.
Taip pat ir Stonkiuko (ideologiškai – liaudies priešo) portretas po rašytojo papildymų tampa vis atgrasesnis. Rankraštyje pasitenkinęs tik sausu dviejų žmonių dialogu, ir leidęs skaitytojams patiems užpildyti erdvę tarp žodžių, vis dėlto vėliau rašytojas neiškenčia ir įterpia apibūdinimus “Nebe Vinciūnės sūnus, net nebe Stonkiukas. Šuva pasalūnas sėdėjo priešais Juzą už viršaičio stalo”. Žinoma, tokiu atveju turėjo kisti ir paties Juzos santykis, kuris dabar žiūri nebe į žmogų, bet į liaudies priešą. “Žiūrėjo nemirksėdamas į Stonkiuką” pakeistas į “Žiūrėjo nemirksėdamas šuniui pasalūnui į akis.Tiesiai į akis”.
Tiesa, skaitant rankraštį, įdomu stebėti, kaip kito ir pats Juza. Jei rašytojas nebūtų papildomai taisęs, Juzos portretas skaitytojams būtų pasirodęs gerokai šviesesnis ir jo charakteryje būtų mažiau prieštaravimų. Štai viename romano “Sakmė apie Juzą” epizode, kai Juza atsisako broliui Adomui paskolinti pinigų, Juzos portretas pirminiame variante grindžiamas nutylėjimais ir jam būdingu mažakalbiškumu, tačiau vėliau rašytojas nusprendžia sudėti į Juzos lūpas jam nebūdingą tvirtumą ir tiesmukiškumą. Taip vietoje, kur Juza išvis tyli, rašytojas įterpia ”Negausi, - vėl pasakė Juza”, o kitoje vietoje, kur atsisakymas broliui skamba “Didelė kapeika kito rankose”, įrašyta ”Negausi,- jau trečią kartą pasakė Juza”.
Tačiau negalima teigti, kad rankraštyje sudėti tik ideologijai parankūs dalykai. Pasakodamas apie keliuką, kuriuos ėjo dar mažas būdamas Juza, J.Baltušis nebijojo įterpti žodžių “prie pirmos komunijos motutė už rankos jį vedė”.
Į rankas pateko “Sakmės apie Juzą” rankraštis, kuriame matosi, kiek taisymų patyrė tekstas, kol pasiekė skaitytojus. Paties J.Baltušio ranka primarginti lapai atskleidžia sudėtingą romano kūrimo istoriją.
Iš spaudai paruošto ir pertaisyto rankraščio matyti, kaip priklausomai nuo rašytojo kito Juzos paveikslas, kaip iš teksto dingo, matyt, nepalankūs to meto ideologijai dalykai.
Štai kalbantis Juzai su Vinciūnės sūnumi Stonkiuku iš teksto J.Baltušio ranka išbraukė žodžius apie tai, kad viršaitį į Sibirą išvežė bolševikai, o vietoj jų įrašo neutralesnį “Adomėlio pasiklausk, savo tų …bolševikų”. Taip ir bolševikai tarsi ir nevežė žmonių Sibiran, tik jie žino,kur tas viršaitis pasidėjo, o ir pats Juza tampa savas bolševikams.
Taip pat ir Stonkiuko (ideologiškai – liaudies priešo) portretas po rašytojo papildymų tampa vis atgrasesnis. Rankraštyje pasitenkinęs tik sausu dviejų žmonių dialogu, ir leidęs skaitytojams patiems užpildyti erdvę tarp žodžių, vis dėlto vėliau rašytojas neiškenčia ir įterpia apibūdinimus “Nebe Vinciūnės sūnus, net nebe Stonkiukas. Šuva pasalūnas sėdėjo priešais Juzą už viršaičio stalo”. Žinoma, tokiu atveju turėjo kisti ir paties Juzos santykis, kuris dabar žiūri nebe į žmogų, bet į liaudies priešą. “Žiūrėjo nemirksėdamas į Stonkiuką” pakeistas į “Žiūrėjo nemirksėdamas šuniui pasalūnui į akis.Tiesiai į akis”.
Tiesa, skaitant rankraštį, įdomu stebėti, kaip kito ir pats Juza. Jei rašytojas nebūtų papildomai taisęs, Juzos portretas skaitytojams būtų pasirodęs gerokai šviesesnis ir jo charakteryje būtų mažiau prieštaravimų. Štai viename romano “Sakmė apie Juzą” epizode, kai Juza atsisako broliui Adomui paskolinti pinigų, Juzos portretas pirminiame variante grindžiamas nutylėjimais ir jam būdingu mažakalbiškumu, tačiau vėliau rašytojas nusprendžia sudėti į Juzos lūpas jam nebūdingą tvirtumą ir tiesmukiškumą. Taip vietoje, kur Juza išvis tyli, rašytojas įterpia ”Negausi, - vėl pasakė Juza”, o kitoje vietoje, kur atsisakymas broliui skamba “Didelė kapeika kito rankose”, įrašyta ”Negausi,- jau trečią kartą pasakė Juza”.
Tačiau negalima teigti, kad rankraštyje sudėti tik ideologijai parankūs dalykai. Pasakodamas apie keliuką, kuriuos ėjo dar mažas būdamas Juza, J.Baltušis nebijojo įterpti žodžių “prie pirmos komunijos motutė už rankos jį vedė”.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
