* * *

Kartais būna vienatvė
Koks skirtumas
Ar su pliuso ženklu
Tiesiog matai,
Kaip guminiais batais
Įsibridę į pusnį
Kažką talžo mediniais kuolais
Arba stebi
Kaip lėtai dviem peiliais
Ima pjaustyti drobę
Nebuvusio paveikslo
Tiesiog taip atsitinka
Kai esam laikini
Palaikai ir išmeti
Kaip nuorūką į tamsią naktį
Grožėdamasis
Tobulu puslankiu
Ir tame nėra mūsų kaltės

Aš matau žiemą (jūsų ir jūsų pažįstamų vaikams)

Jeigu sniegas
Būtų cukrus
O varvekliai –
Kaip ledai,
Prilaižyčiau jų
Per žiemą
Už visus metus
Tirštai.

Per naktis
Cukrinės pūgos.
Rytą pasitiks
Tyla.
Ant palangės
Ledinukų
Prikabino man žiema.

Užsimerkęs susirinksiu
Dovanas visas
Ramus.
Ir parėjęs
Pavaišinsiu
Mamą, tėtį
Ir draugus.

Kažkodėl
Jie nesidžiaugia,
Ir veidai
Visų pikti.
Pamiršau,
Kad tie saldainiai
Degina rankas
Šalti.

Jeigu tėtis
Būtų mažas,
O mama
Šiandien gera,
Prilaižytume mes
Cukraus
Kol nesibaigė
Žiema.

Svetimi balsai

Kiek reikia žodžių, kad tave išgirstų? Kuo daugiau? kuo nuoširdesnių? kuo svaresnių? reikia cituoti klasikus? cituoti politikus? tai, ką sakė menininkai? gal ko mokė tėvas? arba kaip patardavo draugas?
Nežinau. tik galvoju, kad ne taip lengva kalbėti iš esmės. Kažkiek privaidinam, kažkiek saugomės ir kažkiek atsiribojam nuo kitų, lyg jie sirgtų raupais.
Gal todėl ir geriau, kai girdi ne mus, o klasikus, muzikantus ar išminčius kalbant. Ir visi tuo pasitenkinam - mes supratom vienas kitą.

Reabilituoju nevykėlius

Kiek kartų jautėtės nevykėliais? Turbūt šimtus kartų. Ar tai baisu? Manau, ne, bet mes bijome, kad to nesužinotų kiti. Be to, teigiamas personažas yra tas, kuris pasiekė sėkmę. Tai imponuoja žmonėms. Lietuvoje pasigendu tik vieno - jei žmogus krinta, jis nurašomas visiems laikams, kaip netikęs ir nieko negalintis. Todėl ir bijome. Tačiau reiktų pastebėti, kaip dažnai krenta tie, kuriuos ką tik visuomenė buvo užkėlusi į garbinimo vietą. Šie žmonės viską padarė, kad užmaskuotų savo nevykėliškumą, daug pasiekė, bet galų gale viskas sugriuvo, nes jie ir liko nevykėliais "su padėtimi".
Kiek pastebėjau, gyvenime patys "krūčiausi" žmonės yra kaip tik nevykėliai, kurie taip bijo prisipažinti, jog net ir kitus sušaudytų, kad tik niekas nieko apie juos nesužinotų.
Reabilituoju tiktus nevykėlius - taip jaustis visai normalu. Nuo šio taško prasideda galvojimas ir prasideda ėjimas kitur, kai žmogus nusivilia savimi, savo taurumu ir savo darbais. Prasideda maištas prieš likimą ir prieš "Kaip radom, taip paliksim". Taip sakant, savotiška revoliucija. Man patinka, kai susitinku nevykėlį - visada matau, ką gali Dievas padaryti tokio žmogaus gyvenime, jei jau jis pats nebetiki savimi. Be to, ir pats esu nevykėlis. Ir to jau nebijau pasakyti pats sau. Bet aš vis tiek nepasiduosiu.

Kai baigiasi laikas pirkti

Laisvę išsaugoti taip pat sunku kaip ir ją pažinti. Paradoksalu, kad kai kurios “laisvės” formos atneša ne laisvę, kaip daugelis tikisi, o atvirkščiai – tai tampa tikra vergove. Neseniai mane sudomino viena tema. Kažkas paskelbė, kad vienoje iš Vilniaus kavinių susirinks diskurtuoti tema “DIRBK, PIRK ir MIRK” – kitaip sakant, kad vartotojiškumas yra nauja vergovės forma.
Išties pagalvojau, kas būtų, jei nebepirktume, kas yra anapus vartojimo ir gaminimo?
Savaime aišku, didžioji visuomenės dalis vartotojiškumo apskritai nelaiko jokia problema. Šiandieninį vartojimą norima pateisinti tuo, jog dar prieš penkiolika metų apie tokį prekių asortimentą galima buvo tik pasvajoti, o preke su užrašu “Made in…” atverdavo visas duris, o etikečių užrašai buvo nagrinėjami išsamiau negu Lenino “Balandžio tezės”.
Žinoma, visuomenė vartojo visada, tačiau vartotojiškumas nė iš tolo neprilygo šiuolaikiniam vartojimui. Šiuo laiku vartotojiškumą skatina finansinių – ekonominių grupių propaganda. Daugelis žmonių tiesiog gyvena „akcijomis“, kasdienis prekybos centrų lankymas tampa jau laisvalaikio pakaitalu ir net krikščioniško gyvenimo pakaitalu. Todėl visai nesitebiu, kai Utenoje, Šiauliuose prekybos centrai statomi su ... katalikų bažnyčiomis.
Juk taip gera, kai visos prekes prieinama kaina, o grojant muzikai vos ne šokius galima surengti. Beje, manau, kad toks vartotojiškumas jau užima žymiai svarbesnę vietą, negu turėtų. Žmonės gal ir savo noru tampa vergais – prekių ir visko, kas su tuo susiję - beprotiškas gyvenimo ritmas, noras atrodyti „kaip kiti“, arna “ne kaip kiti”, o ypač kaip tie, kuriuos viešieji ryšiai iškelia ant pjedestalo. Pinigai tampa visko matas –su pinigu rankoje jautiesi žymiai saugesnis, žymiai svarbesnis. Kalbu tai iš savo patirties – Vilniuje teko atiduoti visus turėtus pinigus už medicininius tyrimus. Ir staiga aptikau, kad oi kaip aš jaučiuosi nejaukiai, kaip jaučiuosi kaip padaręs kažką blogo, o kiekvienas žmogus troleibuse mane tik bado pirštais tarsi sakydamas: “Jis neturi pinigų”. Nemalonu aptikti, kaip vartojiškumas pažeidęs ir mane, nesu nė kiek geresnis už “akcijų” sumanytojus.
Liūdniausia, kad vartojimo objektais tampa žmonės – kažkaip savaime susidūrę su žmogumi mes jau neklausiame: “Kas tu esi, kaip tu gyveni”, o instinkyviai klausinėjame:”Kokią vietą užimi, ką tu gali”. Žinoma, nuo atsakymų priklauso ir mūsų požiūris.”Sakai nieko neturi, nesiseka?”.”O aš labai neturiu laiko, sudie”, - ir mūsų sankykis baigiasi. Arba:”Sakai, tau sekasi, gal galėtum kada užsukti pavakarieniauti ar tiesiog į svečius”.
Nekaltinu žmonių, bet sistema moko visus elgtis būtent taip – jei yra naudinga, tada imi ir vartoji. Bet tai jau savotiškas kanibalizmas
Žmogus vartojams kaip ir kitos prekes. Ir išmetamas, kai baigiasi jo “Galiojimo laikas”. Tai ir yra atsakymas, kodėl šiandien visuomenė yra tokia, kokios nenorėtume matyti. Kai baigiasi laikas pirkti, ateina laikas mirti.