Dabar būsiu čia

Kadangi man prasidėjo atostogois, mane dabar rasite čia- šitam pušyne. Jau pradėjau rengti naują alpinariumą, remontuosiu antrą pirtį, dengsiu lubas ir dirbsiu kitus praktiškus darbus. Ir žinoma, turėsiu daugiau laiko sau.
Vandens šulinyje dar yra, oras geras kol kas - žodžiu, liuks viskas, važiuosit pro šalį - užsukit.

Ar būna per vėlu?

Dažnai kalbėti yra nepatogu, nepatogu kažką sakyti žmogui. Tik vėlaiu gali įvetinti, kas ir kaip ir pamatai, kad ir kalbėti reikia ir paklusti reikia savo laiku - dažnai kitos progos nebebūna.
Vakar atbėgo pažįstamas - nelaimė, jo moterį, su karia dabar gyvena partrenkė mašina, komos būsenoj išvežė į ligoninę. Panika, ašaros - ta moteris turi 3 mažus vaikus, tėvas jų - pasikoręs, kitų artimųjų nėra. O tas pažįstamas pats nestabilus - jo tėvas pasikoręs, brolis irgi.
Nustebau, kad atėjo pas mane, nes mes tik keletą kartų kalbėjom, aš kažkaip nepatogiai jaučiausi, nes jie tokie praktiški žmonės, taigi tik rankom pamojavo - Dievas? Gal kada vėliau, gal į senatvę daugiau, va vaikus tik prie komunijos privesim, ir gana, mes labai užsiėmę, nereikia tos Biblijos ir t.t.
Praeitą šeštadienį jie irgi nenorėjo, nors buvo kviesti, užsiėmę... Galvoju, kad jei Dievas ragina, vadinasi yra priežastis. Ir ta priežastis ne ta, kad Jis gali nubausti, bet kad Jis mato grėsmę ir nori ją pašalinti iš gyvenimo žmogaus.
Kažkaip situacija šita mane prispaudė ir jaučiu, kad ją teks spręsti. Susirinkę vakar meldėmės. Paprastai, po maldos daugmaž žinom, kaip veiksmas pakryps, buvo ir rimtesnių situacijų, šį kartą - ne, ir nežinau kodėl. Viena tikiu - Dievui nė vieno iš mūsų mirties nereikia, o kiekviena nelaimė - šansas Dievui parodyti savo jėgą. Šiuo metu kai kurie iš mūsų pasninkauja už juos. Ir tikimės geriausio, tačiau kol kas tik tikimės, o iki tikėjimo dar keli žingsniai.Tam kad pakeisti situacija reikalingas tikejimas, nes Jėzus pasakė:"Viskas įmanoma tikinčiam", bet va tikėjimo Jis kol kas ir neduoda.

Posvesčiajietsia Mamke

Kadangi paskutiniu metu beveik nieks be Mamkos man komentarų nerašo, manaukad ji nusipelnė atskiro įrašo.
O kadangi ji dar ir poezijos sugadinta, bei nemėgsta veidmainystės, tai jai - eilėraštis iš pometies - viskas gali būt sumaišyta ir dar nepilnas, bet nors esmę perteikiu:)Parašė Šekspyras berods(anksčiau maniau, kad jis tik dramas rašė:).

Geriau netekti sąžinės visai
Negu atrodyt, kad esi netekęs
Ir vargas man, jei svetimi balsai
Užstos jausmus kurių nemato akys.

Ar apgaulingi žvilgsniai veidmainių
Nutildyt gali mano karštą kraują?
Aš ne patsai švenčiausias tarp žmonių
Bet ir ne toks kaip jūs, teisiųjų gauja.

Aš jau toksai esu, bet aš teisus,
Ne apsimetėlis, o jūs, šventeivos,
Pagal save matuojate visus
Pamiršdami, kad jūsų matas kreivas.

Pradėkim nuo grožio

kaip formuoti gyvenimą, kaip gyventi sėkmingai, kaip gyventi ne tuščiai?Tokie ir panašūs klausimai dažnai ateina į galvą ir neduoda ramybės.Jauti, kad tai per sunku tavo galvai ir atsakymų, deja, ne visada turi.
Beveik visi yra skaitę Biblijos Pradžios knygos pirmas eilutes:
"Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų".
Dažnai stebgiamės atspėti iššifruoti jas, tačiau retai susimąstome.
O juk šitose žodžiose kaip niekur kitur aiški Dievo kūrybą, jos principai.

Paklauskime savęs, ar Dievas sukūrė kažką iš grožio? Ne, Dievas nesukūrė nieko iš grožio, Jam to ir nereikia. Čia žemės vaizdas yra nykus - be pavidalo ir tamsu - tikras chaosas, įsivaizduokit žmogų be pavidalo - tai tik mėsa ir kaulai.

Taigi virš šito chaoso sklandė Dievo dvasia. Bandau įsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti ir ką turėtų reikšti.
Ar Dievas nežinojo, kad žemė negraži, tamsi ir nieko vertingo joje nėra? Be abejo žinojo, ir vis dėlto Dievo dvasia sklandė, kažko laukė...
Toliau Biblija kalbaDievas tarė: “Teatsiranda šviesa!”
Štai ko laukė Dievo Dvasia - Dievo žodžio. Va tada ir viskas pasikeitė, Biblija sako "Ir atsirado šviesa".
Argi nenuostabi žinia?

O dabr grįžkim prie savęs - Dievui visai nereikia mūsų grožio ir kažko nuostabaus - Dievo dvasia ir šiandien sklando ir virš blogiausio žmogaus, net didžiausio niekšo - Dievo negąsdina nė vieno žmogaus gyvenimas ir tamsa. Visada yra šansas.
Galima paklausti, ar Dievui daro įspūdį mūsų religingumas? Ne. Ar daro įspūdį mūsų geri darbai? ne. Jo Dvasia sklando virš mūsų kaip virš tamsos, kol iš chaoso susiformuoja kažkas gražaus.
Mes patys žinome, kada aplink mus chaosas, neišeina pasiteisinti - va aš tikiu, visas apeigas atlieku ir t.t. Kol mes esame tamsoje, tol ir chaose.

Tačiau tereikia tik vieno žodžio, kad gimtų šviesa ir atsirastų kažkas gražaus - naujas žmogus.
Todėl Biblija ir yra kitokia knyga - Dievo Dvasia bet kada gali igyvendinti tai, kas joje parašyta.
Pradėkim nuo grožio.

Gal vyšnių kam?

Tiesa, turiu perspėti, kad šiemet jos mažos, nesultingos ir rūgščios. Brrrrr..... dėl to ir negaila:)

Šiaip taip

Šiaip taip išgyvenom šutrą, atsirado biški ir jėgų parašyti.Nors šiaip džiaugiuosi, kad šilta, bent nusimaudyti galiu, nes esu šalčmirys - jei eidamas maugytis trumpai pagalvoju, kad gali būti šalta - įlįsti į vandenį tikra kankynė. Net ir dabar.
O vidurvasaris gerai, kaip sakė mano Verionika:"Darzelyje aukletoja sakė, kad siandien Trijų brolių sysiukų diena".
Va taip folkloras ir atgimsta:)