Pypsija mašinos, kaimynai prie langų, gražios suknelės, žavios šukuosenos, kieti vyrukai ir jų mašinos. Vestuvės...
Viskas būtų šaunu, jei nakalbėti apie tai, kad kaimynė per metus su pypsijimais tuokiasi antrą kartą... Patikėkit, kas pirmą kartą yra gražu, antrą kartą yra tik komedija...
Kaip senas diedas linguoju galvą: "Kur ritasi pasaulis...". Ir pats sau atsakau: "svarbu, kad ritasi, tik kad manęs nesutraiškytų".
pirmadienis, sausio 31, 2005
šeštadienis, sausio 29, 2005
* * *
Pažaiskim gyvenimą
iki pirmadienio
šaltam
žiemos peizaže.
Mane
kaip skardinę
kažkas atidarė
ir numetė,
nes tuščia.
Prisireikė kelio
arba likimo,
paklausi -
o tik paspirs.
Skaičiuoja
grubūs
gyvenimo pirštai,
kas šiandien
tavy
dar mirs.
iki pirmadienio
šaltam
žiemos peizaže.
Mane
kaip skardinę
kažkas atidarė
ir numetė,
nes tuščia.
Prisireikė kelio
arba likimo,
paklausi -
o tik paspirs.
Skaičiuoja
grubūs
gyvenimo pirštai,
kas šiandien
tavy
dar mirs.
penktadienis, sausio 28, 2005
Išrinktoji tauta - papiktinimas žmonėms
Manau, yra reikalas paaiškinti dar vieną dalyką, kuris labai užgauna ambicijas ir sujaukia protą. Būtent tai, kad žydai Biblijoje vadinami išrinktąja tauta.
Ką reiškia išrinkimas?
Išties apie žydus taip Biblijoje sakoma. Paprastai tai priimama ne kaip kas nors kita, bet kaip tam tikrų privilegijų suteikimas. Žmogui atrodo pikta, kad Dievas vieną tautą išskyrė iš kitų tautų.
Tačiau išrinkimas nereiškia, kad jie turi didesnių teisių ar Dievas daugiau leidžia šiai tautai.
Žydai išrinktoji tauta yra todėl, kad Dievas skyrė jiems tam tikrą užduotį. “O kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta”,- aiškino Jėzus savo mokiniams. Taip ir yra, šis principas nesikeičia- žydai turėjo būti tauta, iš kurios kilo mesijas, kuris atpirks visus žmones, todėl visų pirma ta tauta gavo ne privilegijas, o “griežtą auklėjimą”, kuris tebesitęsia iki šių dienų. “Nuolat laikyk jų sprandą palenktą”,- apie žydus sako Dievas Biblijoje. Vargu ar rastume kitą tautą, kuri per savo istoriją patyrė tiek priespaudos ir vargo. Štai jums ir išrinktoji tauta.
Beje, antisemitizmas, liguista nemeilė šiai tautai, taip pat liudija, kad išties žydai yra išrinktoji tauta – tūlas lietuvis gyvo žydo nėra matęs, o nekenčia… Tai fenomenas, kokių reta. Kiek kartų per istoriją įvairios valstybės stengėsi išnaikinti žydus (ne tik Hitleris, nors tai labiausiai mums žinomas veikėjas), tačiau vis nepavykdavo ir nepavyks.
Mes dar gyvename Biblijos laikais, tad ir žydai vis dar išlieka Dievo tauta.Kas gi jos laukia? ”Žiūrėkite į figmedį, kai jo pumpurai suminkštėja, žinome, kad jau pavasaris”,- sakė Jėzus, kalbėdamas apie savo atėjimą. O figmedis –vienas iš Izraelio simbolių.
Ką reiškia išrinkimas?
Išties apie žydus taip Biblijoje sakoma. Paprastai tai priimama ne kaip kas nors kita, bet kaip tam tikrų privilegijų suteikimas. Žmogui atrodo pikta, kad Dievas vieną tautą išskyrė iš kitų tautų.
Tačiau išrinkimas nereiškia, kad jie turi didesnių teisių ar Dievas daugiau leidžia šiai tautai.
Žydai išrinktoji tauta yra todėl, kad Dievas skyrė jiems tam tikrą užduotį. “O kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta”,- aiškino Jėzus savo mokiniams. Taip ir yra, šis principas nesikeičia- žydai turėjo būti tauta, iš kurios kilo mesijas, kuris atpirks visus žmones, todėl visų pirma ta tauta gavo ne privilegijas, o “griežtą auklėjimą”, kuris tebesitęsia iki šių dienų. “Nuolat laikyk jų sprandą palenktą”,- apie žydus sako Dievas Biblijoje. Vargu ar rastume kitą tautą, kuri per savo istoriją patyrė tiek priespaudos ir vargo. Štai jums ir išrinktoji tauta.
Beje, antisemitizmas, liguista nemeilė šiai tautai, taip pat liudija, kad išties žydai yra išrinktoji tauta – tūlas lietuvis gyvo žydo nėra matęs, o nekenčia… Tai fenomenas, kokių reta. Kiek kartų per istoriją įvairios valstybės stengėsi išnaikinti žydus (ne tik Hitleris, nors tai labiausiai mums žinomas veikėjas), tačiau vis nepavykdavo ir nepavyks.
Mes dar gyvename Biblijos laikais, tad ir žydai vis dar išlieka Dievo tauta.Kas gi jos laukia? ”Žiūrėkite į figmedį, kai jo pumpurai suminkštėja, žinome, kad jau pavasaris”,- sakė Jėzus, kalbėdamas apie savo atėjimą. O figmedis –vienas iš Izraelio simbolių.
ketvirtadienis, sausio 27, 2005
Fenomenas arba ko neprarijo žmonės
Būsiu labai nepopuliarus, bet aš visada palaikiau Izraelį. Prisimenu, kaip vaikystėje mes politikuodavom, prisiklausę SSSR propagandos, kad Izraelis - tik sauja, o visas pasaulis susivienys, ir jį nugalės... Ir išties tik sauja - keli milijonai žmonių, supami 200 milijonų priešiškai nusiteikusių musulmonų, kurių bene vienintelis tikslas -sunaikinti Izraelį. Beje, niekaip negalėdavau ir suprasti, kaip tai galima, kad žydai vis atsilaiko prieš tokiąmasę. O kur dar pasaulio priešiškumas, kur dar SSSR raketos, kur enbargas ir kiti dalykai, kur nuolatinės JTO rezoliucijos ir t.t. Ar ne per daug skausmo ir kovos tokiai menkai tautai?Tai išties nepaaiškinamas fenomenas, kad tauta, kuriai visos valstybės jautė priešiškumą, išliko išsklaidyta ir net atkūrė savo valstybę.
"Izraelio ministras pirmininkas Arielis Sharonas pažymėjo, kad tik Izraelis iš tikrųjų gali apginti žydus. Tai įrodė šešių milijonų žydų išžudymas per holokaustą, o "praėjus 60 metų po Aušvico išlaisvinimo blogis ir toliau egzistuoja".
"Mes turime visada prisiminti, kad Izraelis yra vienintelė vieta pasaulyje, kur mes turime teisę ir galią apsiginti. Mes žinome, kad galime pasitikėti tik patys savimi", - pažymėjo Izraelio vyriausybės vadovas", - ir aš jam visiškai pritariu - kas jau kas, o žydai žino, kaip arti yra kaimynystė ir pogromai.
Tik dar galėtų Šaronas pacituoti ir Bibliją - tai bene pagrindinė priežastis, kodėl izraelis yra.
"Jei ne Dievas, tesako Izraelis, žmonės mus būtų gyvus prariję",- užrašyta Psalmėse.
"Izraelio ministras pirmininkas Arielis Sharonas pažymėjo, kad tik Izraelis iš tikrųjų gali apginti žydus. Tai įrodė šešių milijonų žydų išžudymas per holokaustą, o "praėjus 60 metų po Aušvico išlaisvinimo blogis ir toliau egzistuoja".
"Mes turime visada prisiminti, kad Izraelis yra vienintelė vieta pasaulyje, kur mes turime teisę ir galią apsiginti. Mes žinome, kad galime pasitikėti tik patys savimi", - pažymėjo Izraelio vyriausybės vadovas", - ir aš jam visiškai pritariu - kas jau kas, o žydai žino, kaip arti yra kaimynystė ir pogromai.
Tik dar galėtų Šaronas pacituoti ir Bibliją - tai bene pagrindinė priežastis, kodėl izraelis yra.
"Jei ne Dievas, tesako Izraelis, žmonės mus būtų gyvus prariję",- užrašyta Psalmėse.
trečiadienis, sausio 26, 2005
Holokaustas
Pasaulis mini holokausto dieną - Osvencimo koncentracijos stovyklos išlaisvinimą. Tik šiais laikais daug kam Lietuvoj blizgančios nacių uniformos atrodo geriau negu Osvencimo krematoriumų kaminai. Nėra ir negali būti jokios priežasties pateisinti tokiai ideologijai. Beje, ir vokiečių tautos negalima už tai kaltinti, nes eilinis vokietis, apie tai, kas dedasi koncentracijos stovyklose, žinių turėjo tiek pat, kiek ir mes apie Stalino gulagus - mažai kas gyvas iš ten ištrūkdavo.
Mane asmeniškai labai pribloškė informacija, kad 350 Anglijos musulmonų organizacijų paskelbė, kad reikia baikotuoti Holokausto dieną. Ką tai galėtų reikšti? Nejau pretenzijas užimti vietą, kuri atsilaisvino po II-ojo Pasaulinio karo?
Mane asmeniškai labai pribloškė informacija, kad 350 Anglijos musulmonų organizacijų paskelbė, kad reikia baikotuoti Holokausto dieną. Ką tai galėtų reikšti? Nejau pretenzijas užimti vietą, kuri atsilaisvino po II-ojo Pasaulinio karo?
antradienis, sausio 25, 2005
Teisė į stebuklą
“Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią” (Mato 7;28).
Labai aiški Biblijos vieta. Iš pirmo žvilgsnio. O giliau?
Pabandžius įsivaizduoti visą Izraelio religinę hierarchiją, ten turbūt sėdėjo ir savi bačkiai, ir savi dvasingieji broliai astijai. Ir žinote, jais žmonės nesistebėjo, gerbė, net aukštino, stengėsi palaikyti gerus santykius su jais. Bet nesistebėjo. Kodėl?
Žmonės nieko nesitikėjo iš savo hierarchijos, na tikėjosi, kad palaidos iškilmingai, kaip žmogų, taip sakant. Čia pirmą kartą gyvenime jie pamatė, kad tikėjimas Dievu nėra tuščias tradicijom ir prietarais persmelktas dalykas. Jėzus kalbėjo kaip turintis galią, kaip galintis pakeisti gyvenimą. Manau ir šiandien kriterijus išlieka tas pats – ar mokymas yra tikras, atskirti galima paprastai. Intelektualiniai ir bažnytiniai paistalai neturi jėgos ir neturi galios (todėl Dievo veikimas pakeičiamas menu, struktūra ar politika), galia vis dar yra Jėzaus rankose.
Kai kažkada galvojau apie save ir supratau, kad visai dar nenoriu mirti, pasidarė aišku, kad man nereikia hierarchijų, tradicijų ir dvasingų gerbiamų žmonių – man reikia tų, kurie kad ir laikomi sąšlavomis yra patyrę Jėzaus galią. Jie yra tarp tų, kurie iki šiol stebisi Tuo, kuris moko turėdamas galią. Taigi laidotuves atidėjau.
Ir mano gyvenimas pasikeitė, ir vis dar keičiasi, kaip ir parašyta šiose paprastose eilutėse – Jėzus mane moko ne kaip Rašto aiškintojai.
Ar žmogus turi teisę į stebuklą?
Galvojau, kad ne, kad viską lemia atsitiktinumas, bet Jėzus parodė, kad yra atvirkščiai - stebuklai - privaloma mano gyvenimo dalis. Ir aš savo teise visada naudojuosi.
Labai aiški Biblijos vieta. Iš pirmo žvilgsnio. O giliau?
Pabandžius įsivaizduoti visą Izraelio religinę hierarchiją, ten turbūt sėdėjo ir savi bačkiai, ir savi dvasingieji broliai astijai. Ir žinote, jais žmonės nesistebėjo, gerbė, net aukštino, stengėsi palaikyti gerus santykius su jais. Bet nesistebėjo. Kodėl?
Žmonės nieko nesitikėjo iš savo hierarchijos, na tikėjosi, kad palaidos iškilmingai, kaip žmogų, taip sakant. Čia pirmą kartą gyvenime jie pamatė, kad tikėjimas Dievu nėra tuščias tradicijom ir prietarais persmelktas dalykas. Jėzus kalbėjo kaip turintis galią, kaip galintis pakeisti gyvenimą. Manau ir šiandien kriterijus išlieka tas pats – ar mokymas yra tikras, atskirti galima paprastai. Intelektualiniai ir bažnytiniai paistalai neturi jėgos ir neturi galios (todėl Dievo veikimas pakeičiamas menu, struktūra ar politika), galia vis dar yra Jėzaus rankose.
Kai kažkada galvojau apie save ir supratau, kad visai dar nenoriu mirti, pasidarė aišku, kad man nereikia hierarchijų, tradicijų ir dvasingų gerbiamų žmonių – man reikia tų, kurie kad ir laikomi sąšlavomis yra patyrę Jėzaus galią. Jie yra tarp tų, kurie iki šiol stebisi Tuo, kuris moko turėdamas galią. Taigi laidotuves atidėjau.
Ir mano gyvenimas pasikeitė, ir vis dar keičiasi, kaip ir parašyta šiose paprastose eilutėse – Jėzus mane moko ne kaip Rašto aiškintojai.
Ar žmogus turi teisę į stebuklą?
Galvojau, kad ne, kad viską lemia atsitiktinumas, bet Jėzus parodė, kad yra atvirkščiai - stebuklai - privaloma mano gyvenimo dalis. Ir aš savo teise visada naudojuosi.
pirmadienis, sausio 24, 2005
Apie gerus žmones
"Geras žmogus,- sako kaimynas, -va kiek davė". Aha tikrai geras, jei nepaisyti to, kad dažnai pareina girtas ir paauklėja žmoną...
Na, bet iš kitos pusės galima suprasti - kažkaip kitiems mes iš tikro mokame būti geri, bet vos peržengi namų slenkstį, gerumas ima ir išgaruoja. gal net ne išgaruoja, o tiesiog norisi, kad dabar jau namiškiai tau būtų geri...
Na, bet iš kitos pusės galima suprasti - kažkaip kitiems mes iš tikro mokame būti geri, bet vos peržengi namų slenkstį, gerumas ima ir išgaruoja. gal net ne išgaruoja, o tiesiog norisi, kad dabar jau namiškiai tau būtų geri...
sekmadienis, sausio 23, 2005
Darausi specialistas
Kažkaip vakar pagalvojau, kad bus laikas, kai manęs nebus. Gal tai ir tragiška, bet buvo laikas, kai manęs čia dar nebuvo.
Deja, banali filosofinė tiesa nė kiek neguodžia. Bet, pasakysiu, kad ir nebegąsdina.
Prisimenu, buvo laikas paauglystėje, kai šokdavau vidurnaktį iš lovos pagalvojęs, kad kada nors aš numirsiu... Tai buvo taip baisu, kad užimdavo kvapą. Niekas apie tai nežinojo, bet vieną kartą baimė mane išdavė - kai susaugusieji kalbėjo apie žmogų, kuris mirė jaunas, aš išbalau, o kai paklausė, kas man yra, prisipažinau:"Bijau mirti".
"Nemirsi, durniau, nemirsi",- pasakė tėvas. O tėvas jau 15 metų kaip numiręs ir man ateina laikas pasakyti savo vaikams, ką sakė jis man.
Darausi specialistas...
Deja, banali filosofinė tiesa nė kiek neguodžia. Bet, pasakysiu, kad ir nebegąsdina.
Prisimenu, buvo laikas paauglystėje, kai šokdavau vidurnaktį iš lovos pagalvojęs, kad kada nors aš numirsiu... Tai buvo taip baisu, kad užimdavo kvapą. Niekas apie tai nežinojo, bet vieną kartą baimė mane išdavė - kai susaugusieji kalbėjo apie žmogų, kuris mirė jaunas, aš išbalau, o kai paklausė, kas man yra, prisipažinau:"Bijau mirti".
"Nemirsi, durniau, nemirsi",- pasakė tėvas. O tėvas jau 15 metų kaip numiręs ir man ateina laikas pasakyti savo vaikams, ką sakė jis man.
Darausi specialistas...
šeštadienis, sausio 22, 2005
KGB farievierr (žemaitiškai)
Nus, brangieji, visur savų turim. Oi kaip gerai... Trys aukšti pareigūnai -KGB rezervistai, o pasirodo ir pats archyvų direktorius - taip pat su šia organizacija reikalų turėjęs. Kyla klausims, o ką tai galėtų reikšti.
Kai beveik homo sovietikus galiu pasakyti: nieko nereiškia. Kodėl?
Kai bus kada nors ištraukta mano byla, visi pamatys, koks aš buvau kovotojas prieš sovietų valdžią - buvau visose privalomose to meto struktūrose, o va spaliuku - ne.Kai reikėjo patapti spaliuku - pabėgau (tiesa, buvo bulviakasis).
Vėlesnis mano tapimas pionierium ir komjaunuoliu yra neteisėtas, nes spaliuku nebuvau, todėl į šias organizacijas stojau drąsiai, žinodamas,kad teisiškai esu teisus. Bet, aišku, niekas man už šią žiaurią pasipriešinimo okupantams kovą nemokės valstybinės pensijos. O juk mokykloje net ir slapyvardį turėjau...
Tiesa, reikia pasakyti, kad per daug rimtai imti į galvą tuometinės sistemos nereikia, nes viskas buvo tais laikais daroma "dėl paukščiuko". Viskas - pradedant karvių primilžiais, baigiant KGB narių verbavimu. Ir viskas pagražinama ir tik dėl ataskaitų(panašiai kaip dabar rašomi projektai ES pinigams pamelžėti).
Taigi KGB -taip pat buvo sovietinė organizacija, tiesa, turinti didelę įtaką, kuri galėjo į šipulius sudaužyti žmogaus gyvenimą. Pasipriešinti jai šansų beveik nebuvo, nes iš karto būtum išmestas į šiukšlyną. Taigi, nieko nuostabaus, kad KGB narių Lietuvoj buvo tiek pat gausiai, kaip partizanų miškuose, bet jie buvo neveiksmingi.
Tačiau nepaisant to, kad politikai rezervistais buvo irgi tik "dėl kabliuko", vis dėlto reiktų kelti klausimą, o kaip su tais studentais, kurie sovietmečiu nesutiko tarti KGB informatoriais ir buvo išmesti iš aukštųjų mokyklų, kaip su tais, kurie baigę aukštąsias negalėdavo įsidarbinti pagal specialybę? Kas grąžins jų gyvenimą?
O tuo tarpu ne tokie konfliktiški jų kolegos net užsienio ministerijai vadovauja...
Prisitaikėlių triumfas...
Tai, vaikeliai, šios dienos pamoka - nešokit už teisybę, nukentėsit, ir niekas jūsų neprisimins, niekas medalio neužkabins, kaip ir man už tai, kad spaliuku beveik sąmoningai netapau.
Kai beveik homo sovietikus galiu pasakyti: nieko nereiškia. Kodėl?
Kai bus kada nors ištraukta mano byla, visi pamatys, koks aš buvau kovotojas prieš sovietų valdžią - buvau visose privalomose to meto struktūrose, o va spaliuku - ne.Kai reikėjo patapti spaliuku - pabėgau (tiesa, buvo bulviakasis).
Vėlesnis mano tapimas pionierium ir komjaunuoliu yra neteisėtas, nes spaliuku nebuvau, todėl į šias organizacijas stojau drąsiai, žinodamas,kad teisiškai esu teisus. Bet, aišku, niekas man už šią žiaurią pasipriešinimo okupantams kovą nemokės valstybinės pensijos. O juk mokykloje net ir slapyvardį turėjau...
Tiesa, reikia pasakyti, kad per daug rimtai imti į galvą tuometinės sistemos nereikia, nes viskas buvo tais laikais daroma "dėl paukščiuko". Viskas - pradedant karvių primilžiais, baigiant KGB narių verbavimu. Ir viskas pagražinama ir tik dėl ataskaitų(panašiai kaip dabar rašomi projektai ES pinigams pamelžėti).
Taigi KGB -taip pat buvo sovietinė organizacija, tiesa, turinti didelę įtaką, kuri galėjo į šipulius sudaužyti žmogaus gyvenimą. Pasipriešinti jai šansų beveik nebuvo, nes iš karto būtum išmestas į šiukšlyną. Taigi, nieko nuostabaus, kad KGB narių Lietuvoj buvo tiek pat gausiai, kaip partizanų miškuose, bet jie buvo neveiksmingi.
Tačiau nepaisant to, kad politikai rezervistais buvo irgi tik "dėl kabliuko", vis dėlto reiktų kelti klausimą, o kaip su tais studentais, kurie sovietmečiu nesutiko tarti KGB informatoriais ir buvo išmesti iš aukštųjų mokyklų, kaip su tais, kurie baigę aukštąsias negalėdavo įsidarbinti pagal specialybę? Kas grąžins jų gyvenimą?
O tuo tarpu ne tokie konfliktiški jų kolegos net užsienio ministerijai vadovauja...
Prisitaikėlių triumfas...
Tai, vaikeliai, šios dienos pamoka - nešokit už teisybę, nukentėsit, ir niekas jūsų neprisimins, niekas medalio neužkabins, kaip ir man už tai, kad spaliuku beveik sąmoningai netapau.
penktadienis, sausio 21, 2005
Pažįstami
Aš jį pamačiau gatvėj. Atidžiai apžiūrėjau, priėjau arčiau, pasisveikinom. Kažkaip supratau, kokie mes panašūs, nors jis man ir neatsakė. Tiesog iš pirmo žvilgsnio pamačiau mūsų broliškumą. skirtumas tik tas, kad į jį visi žiūri, o aš žiūriu į kitus. Ir vis dėlto aš pasakiau:
- O vis tiek aš geresnis. Nesu toks šaltas ir nesutirpstu, kvailas Seni besmegeni
- O vis tiek aš geresnis. Nesu toks šaltas ir nesutirpstu, kvailas Seni besmegeni
ketvirtadienis, sausio 20, 2005
Runkelis - skamba išdidžiai
Galim tylėti ir galim tapšnotis. Aš turiu omenyje – per pečius tapšnotis, o kaip bežiūrėk ir kaip nesikratyk, esame runkeliai. Politikai kaip pasiutusio šuns bijo šito žodžio ir bėga jį užuodę per laukus ir miškus. Bet aš nesu politikas, todėl ir sakau – runkelių kraštas ir runkelių šalis. Netikite ir pykstate? Be reikalo.
Prisiminkit praėjusius metus, skandalą prezidentinį, trukusį beveik pusmetį, Darbo partijos žygį į Seimą su devyniais milijonieriais ir pamatysit, kokie mes runkeliai. Fakelų fone tvirta Rolando Pakso figūra patikėję, paragavom “Almaxo” sriubos, išgirdom sakralinę prezidento frazę:”Aš nekaltas”, o per Seimo rinkimus leidom laimėti Darbo partijai. Kas čia blogo?
Ogi tas ir blogo – “1 dieną mes sumažinsim šilumos kainas, 11 dieną – pakelsim pensijas, 111 dieną…”,- skelbė visi reklaminiai šūkiai, televizijos rodė, kad gyvenimas Lietuvoje bus restauruotas kaip Kėdainių senamiestis.
Kiek dienų praėjo? Man kyla klausimas, kodėl tie, kurie balsavo, dabar neišeina prie to paties Seimo? Kodėl nepareikalauja pažadų vykdymo?Juk šilumos kainos nesumažėjo nė per plauką. Aš žinau kodėl – vėl laukiama naujo politinio mesijo, reikalingo kaip vokiškas kombainas runkeliams nuimti, tik bėda, kad kitas lyderis gali ateiti su ūsiukais, kaip vieną kartą jau buvo atsitikę Vokietijoje.
Atvirai sakant, manau, kad runkelis – tai net ne įžeidimas, o tiesiog gyvenimo ir mąstymo būdas, kai žiūrima tik į savo piniginę. Galbūt valdžia susimylės ir pridės kelis litus prie pensijos, socialinės pašalpos...Runkelis mato tik tai, ką pridės, bet nemato, kad čia pat iš jo atims (beje, žymiai daugiau) uždėdama kokį mokestį. Neseniai nuskambėjo raginimas įvesti nekilnojamojo turto mokestį ir mokestį už automobilius.
Gerai, dabar paskaičiuokime – prideda prie algos ar pensijos, sakykim, 30 litų - valio. Bet dabar įveda turto mokestį – žmogus, pasistatęs namą savo rankom, turi mokėti, sakykim, kokius 300 litų, dar pridėkim už savo žigulį ar 18 metų opelį 150 litų. Kas išeina? Tam, kad pridėtų 30 litų (per metus susidarytų 360 litų suma) iš tavęs atims 450 litų. Taigi, padidinimas atsieis 90 litų. Galima sakyti, kad nekilnojamojo turto mokestis nebus įvestas ar palies tik milijonierius. Nesijaudinkite - prasidėjęs nuo prabangių rūmų šis mokestis pasieks net ir kaimo bakūžę.
O mūsų vagoj ramybės nebus... Gerovė kitose vagose, bet dažniausiai - kombainininko rankose...
Prisiminkit praėjusius metus, skandalą prezidentinį, trukusį beveik pusmetį, Darbo partijos žygį į Seimą su devyniais milijonieriais ir pamatysit, kokie mes runkeliai. Fakelų fone tvirta Rolando Pakso figūra patikėję, paragavom “Almaxo” sriubos, išgirdom sakralinę prezidento frazę:”Aš nekaltas”, o per Seimo rinkimus leidom laimėti Darbo partijai. Kas čia blogo?
Ogi tas ir blogo – “1 dieną mes sumažinsim šilumos kainas, 11 dieną – pakelsim pensijas, 111 dieną…”,- skelbė visi reklaminiai šūkiai, televizijos rodė, kad gyvenimas Lietuvoje bus restauruotas kaip Kėdainių senamiestis.
Kiek dienų praėjo? Man kyla klausimas, kodėl tie, kurie balsavo, dabar neišeina prie to paties Seimo? Kodėl nepareikalauja pažadų vykdymo?Juk šilumos kainos nesumažėjo nė per plauką. Aš žinau kodėl – vėl laukiama naujo politinio mesijo, reikalingo kaip vokiškas kombainas runkeliams nuimti, tik bėda, kad kitas lyderis gali ateiti su ūsiukais, kaip vieną kartą jau buvo atsitikę Vokietijoje.
Atvirai sakant, manau, kad runkelis – tai net ne įžeidimas, o tiesiog gyvenimo ir mąstymo būdas, kai žiūrima tik į savo piniginę. Galbūt valdžia susimylės ir pridės kelis litus prie pensijos, socialinės pašalpos...Runkelis mato tik tai, ką pridės, bet nemato, kad čia pat iš jo atims (beje, žymiai daugiau) uždėdama kokį mokestį. Neseniai nuskambėjo raginimas įvesti nekilnojamojo turto mokestį ir mokestį už automobilius.
Gerai, dabar paskaičiuokime – prideda prie algos ar pensijos, sakykim, 30 litų - valio. Bet dabar įveda turto mokestį – žmogus, pasistatęs namą savo rankom, turi mokėti, sakykim, kokius 300 litų, dar pridėkim už savo žigulį ar 18 metų opelį 150 litų. Kas išeina? Tam, kad pridėtų 30 litų (per metus susidarytų 360 litų suma) iš tavęs atims 450 litų. Taigi, padidinimas atsieis 90 litų. Galima sakyti, kad nekilnojamojo turto mokestis nebus įvestas ar palies tik milijonierius. Nesijaudinkite - prasidėjęs nuo prabangių rūmų šis mokestis pasieks net ir kaimo bakūžę.
O mūsų vagoj ramybės nebus... Gerovė kitose vagose, bet dažniausiai - kombainininko rankose...
trečiadienis, sausio 19, 2005
Apie pamokas
Baigiam su sūnum skaityt Čipoliną, nu klaikiai neįdomu man, o jam nieko, tik paveiksliukų mažoka. Būtų geriau jei būtų atvirkščiai. Bet taip jau yra -gyvenimas pakiša tai, kas tau nepatink, o turi temti iki galo.Taigi, skaitydamas gavau gerą pamoką - nebūtinai tai, kas nepatinka tau, taip pat nepatinka ir kitiems. Tolerancijos pamoka, taip sakant. O jei jau pamoka, tai stengsiuosi išmokti.
Beje, Jėzus irgi mokė savo minius ne iš teologinių enciklopedijų, o iš paprastų dalykų: "Pažiūrėkite į padangių paukščius". Ir mokiniai žiūrėdavo...
Arba sakydavo: "Štai sėjėjas susiruošė sėti...". ir visi suprasdavo, kaip jaučiasi žmogus, kai eina sėti, kokį jis turi tikslą. Jei pamokslautų Jėzus šiuo metu, mums Jėzus, manau. sakytų:"Štai susiruošė žmogus į "Maximą". Juokauju, žinoma.
Tačiau visos jo pamokos buvo stulbinančiai paprastos, todėl daugelis žmonių jas atmeta, nes tai atrodo per paprasta.Geriau turineti karmas ir skaityti filosofiją.
Kartą brolį bandžiau pakalbinti apie Kantą.Jis man pasakė:"Baiktu, aš jau iš to amžiaus išaugau, dabar pasakas skaitau". Kažkaip man tada užėmė kvapą ir nedrįsau paklausti, kokias. Tikiuosi ne Čipoliną.
Beje, Jėzus irgi mokė savo minius ne iš teologinių enciklopedijų, o iš paprastų dalykų: "Pažiūrėkite į padangių paukščius". Ir mokiniai žiūrėdavo...
Arba sakydavo: "Štai sėjėjas susiruošė sėti...". ir visi suprasdavo, kaip jaučiasi žmogus, kai eina sėti, kokį jis turi tikslą. Jei pamokslautų Jėzus šiuo metu, mums Jėzus, manau. sakytų:"Štai susiruošė žmogus į "Maximą". Juokauju, žinoma.
Tačiau visos jo pamokos buvo stulbinančiai paprastos, todėl daugelis žmonių jas atmeta, nes tai atrodo per paprasta.Geriau turineti karmas ir skaityti filosofiją.
Kartą brolį bandžiau pakalbinti apie Kantą.Jis man pasakė:"Baiktu, aš jau iš to amžiaus išaugau, dabar pasakas skaitau". Kažkaip man tada užėmė kvapą ir nedrįsau paklausti, kokias. Tikiuosi ne Čipoliną.
antradienis, sausio 18, 2005
Dėl homoseksualumo
Žinote, brangieji, gyvename tokiais laikais, kai apie homoseksualizmą, kaip apie komjaunuolius ar mirusius - gerai arba nieko. Atsirado net tokios sąvokos kaip homoseksualų kultūra, homoseksualų mados. JAV tai pasiekė tokį lygį, kad žmogus, viešai nepritariantis homoseksualumui, gali būti pašalintas iš mokyklos ar universiteto. Jam priklijuojama "neonacio" etikete, ir šlius. Nu bet jeigu tam žmogui šlykštu?
Bet galvodamas apie homoseksualumą priėjau labai įdomių išvadų.
1.Jei pastebėjote, tai ne šiaip nukrypimas (kaip, pav., medžioklė, krepšinis), o toks nukrypimas, kuris užima visą žmogaus gyvenimą.
2. Tai ištisas gyvenimo būdas, kai žmogus tapatinasi su tuo, kuo nėra iš tikro. Valios pastangomis stengiasi įtikinti save ir kitus, kad tai nieko blogo ir kad tai natūralu.
Bet, galas su jais... Tiesiog begalvodamas supratau, kaip giliai homoseksualumas yra pažeidęs Lietuvos visuomenę. Pagalvokime - tai tų pačių meilė tiems patiems. Kitaip sakant, dvasinis homoseksualumas yra žymiai gajesnis ir plačiau išsivystęs. Katalikai pakenčia tik katalikus, verslininkai - tik verslininkus, menininkai - tik menininkus ir t.t. Galima sakyti, kad tai natūralu, kad žmonės bendrauja su panašiais į save. Sutinku, bet nesutinku su tuo, kad priklausymas "savų" kastai deda kokybes ženklą likusiųjų atžvilgiu.Žmogui natūralu priklausyti kažkokiai grupei, bet nenatūralų žiūrėti į kitus iš aukšto vien todėl, kad jie neprikaluso tam pačiam klubui. Dar kai toks reiškinys egzistuoja tarp mokinukų, galiu pateisinti, tai iki galo dar nesubrendę žmonės, bet vėliau...
Bet juk normalus ryšys yra kai vyrai traukia moteris, o moterys - vyrus, taigi kitaip sakant, visiems aišku, kad priešybė yra įdomi, kad kelia nuostabą ir žavesį, kartais, aišku, ir pyktį.
Dvasinis homoseksualumas yra pagrindinė priežastis, kodėl visuomenė tokia susiskaldžiusi, kodėl nėra ryšių, kurie jungtų visus žmones, nera perėmimo, nes priešybė laikoma priešu, o ne tuo, ką galima perimti. Gali menininkai save aukštinti kiek nori, bet jie pamiršta, kad taip pat save aukština ir "bomžai" ir "runkeliai", taigi svetimos duonos niekas valgyti nenori, duonos laukiama tik iš savų.
Kiekvienas dalykas turi pradžią ir turi pabaigą, nemanau, kad kažką reikėtų smerkti ar kažką atmesti. O pasimokyti galima visada.
Bet galvodamas apie homoseksualumą priėjau labai įdomių išvadų.
1.Jei pastebėjote, tai ne šiaip nukrypimas (kaip, pav., medžioklė, krepšinis), o toks nukrypimas, kuris užima visą žmogaus gyvenimą.
2. Tai ištisas gyvenimo būdas, kai žmogus tapatinasi su tuo, kuo nėra iš tikro. Valios pastangomis stengiasi įtikinti save ir kitus, kad tai nieko blogo ir kad tai natūralu.
Bet, galas su jais... Tiesiog begalvodamas supratau, kaip giliai homoseksualumas yra pažeidęs Lietuvos visuomenę. Pagalvokime - tai tų pačių meilė tiems patiems. Kitaip sakant, dvasinis homoseksualumas yra žymiai gajesnis ir plačiau išsivystęs. Katalikai pakenčia tik katalikus, verslininkai - tik verslininkus, menininkai - tik menininkus ir t.t. Galima sakyti, kad tai natūralu, kad žmonės bendrauja su panašiais į save. Sutinku, bet nesutinku su tuo, kad priklausymas "savų" kastai deda kokybes ženklą likusiųjų atžvilgiu.Žmogui natūralu priklausyti kažkokiai grupei, bet nenatūralų žiūrėti į kitus iš aukšto vien todėl, kad jie neprikaluso tam pačiam klubui. Dar kai toks reiškinys egzistuoja tarp mokinukų, galiu pateisinti, tai iki galo dar nesubrendę žmonės, bet vėliau...
Bet juk normalus ryšys yra kai vyrai traukia moteris, o moterys - vyrus, taigi kitaip sakant, visiems aišku, kad priešybė yra įdomi, kad kelia nuostabą ir žavesį, kartais, aišku, ir pyktį.
Dvasinis homoseksualumas yra pagrindinė priežastis, kodėl visuomenė tokia susiskaldžiusi, kodėl nėra ryšių, kurie jungtų visus žmones, nera perėmimo, nes priešybė laikoma priešu, o ne tuo, ką galima perimti. Gali menininkai save aukštinti kiek nori, bet jie pamiršta, kad taip pat save aukština ir "bomžai" ir "runkeliai", taigi svetimos duonos niekas valgyti nenori, duonos laukiama tik iš savų.
Kiekvienas dalykas turi pradžią ir turi pabaigą, nemanau, kad kažką reikėtų smerkti ar kažką atmesti. O pasimokyti galima visada.
pirmadienis, sausio 17, 2005
Apie laimę
Oi oi oi tos laimės reikia tiek daug ir visiems, galvojau apie tai visą savaitgalį ir aptikau, kad esu daug laimingesnis, kai galvoju apie kitų laimę. Kam dar sukti sau galvą?
Aš kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man reikia ne laimės, o prasmės. Laimė - kaip kalėdinis žaisliukas ima ir sudūžta, o prasmė kerziniais batais peržygiuoja per laimės šukes. Man to ir reikia. Nekintančio ir nedūžtančio, ir šviesaus. Kaip Jonas užrašė: "Jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa". Jono1;4
Aš kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man reikia ne laimės, o prasmės. Laimė - kaip kalėdinis žaisliukas ima ir sudūžta, o prasmė kerziniais batais peržygiuoja per laimės šukes. Man to ir reikia. Nekintančio ir nedūžtančio, ir šviesaus. Kaip Jonas užrašė: "Jame buvo gyvybė ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa". Jono1;4
šeštadienis, sausio 15, 2005
Apie vertę ir prasmę
Paskambino sesuo, sako, šiemet 20 metų, kai mirė mama, reiktų mišias užpirkt. "Kaip radom, taip paliksim".
Prisimenu, kaip stovejau prie jos kapo būdamas dar mokinys šalta žiemą, prisimenu savo vaikiškumą ir savo mintis. Motina norėjo, kad užaugęs būčiau kunigu, jei nebūtų mirusi, ko gero, nebūčiau sugebėjęs atsispirti tokios stiprios valios žmogui, kaip buvo mano mama, taigi, neaišku, kurioj parapijoj aš dabar kadylom dūmyčiau. Bet viskas gyvenime susiję - taip jau susiklostė, kad bent vieną jos norą įvykdžiau - pradėjau skaityti Bibliją. Kaip tik ji man ir parodė, kad "Ne kaip radom, taip ir paliksim, bet taip, kaip nuspresim, taip ir bus". Nežinau, bet motina savo mirtim man nevalingai parodė, kad ne visos žmogaus projekcijos išsipildo. Taigi, mišių nebus. Bus nesupratimo iš giminių pusės, bus apkalbų, bet mišių nebus. Nes jos bevertės mirusiam žmogui (gyvajam, manau, taip pat, už pinigus nieko nenupirksi, reikia liautis save apgaudinėti). Savo kaltės, kokią, beje, mes nešiojam prieš kiekvieną gyvąjį, neatpirksi, o mirusiajam, kaip sako Biblija "žmogui lemta mirti, o po to - Dievo teismas".
Mano mama buvo puiki moteris - tvirta ir griežta kaip tikra žemaitė, greitai užsideganti, bet greit ir atsileidžianti. Labiausiai, ko man gaila - taip ir nesugebėjome niekada pasikalbėti taip, kaip reikėjo. Per kvailas buvau.
Prisimenu, kaip stovejau prie jos kapo būdamas dar mokinys šalta žiemą, prisimenu savo vaikiškumą ir savo mintis. Motina norėjo, kad užaugęs būčiau kunigu, jei nebūtų mirusi, ko gero, nebūčiau sugebėjęs atsispirti tokios stiprios valios žmogui, kaip buvo mano mama, taigi, neaišku, kurioj parapijoj aš dabar kadylom dūmyčiau. Bet viskas gyvenime susiję - taip jau susiklostė, kad bent vieną jos norą įvykdžiau - pradėjau skaityti Bibliją. Kaip tik ji man ir parodė, kad "Ne kaip radom, taip ir paliksim, bet taip, kaip nuspresim, taip ir bus". Nežinau, bet motina savo mirtim man nevalingai parodė, kad ne visos žmogaus projekcijos išsipildo. Taigi, mišių nebus. Bus nesupratimo iš giminių pusės, bus apkalbų, bet mišių nebus. Nes jos bevertės mirusiam žmogui (gyvajam, manau, taip pat, už pinigus nieko nenupirksi, reikia liautis save apgaudinėti). Savo kaltės, kokią, beje, mes nešiojam prieš kiekvieną gyvąjį, neatpirksi, o mirusiajam, kaip sako Biblija "žmogui lemta mirti, o po to - Dievo teismas".
Mano mama buvo puiki moteris - tvirta ir griežta kaip tikra žemaitė, greitai užsideganti, bet greit ir atsileidžianti. Labiausiai, ko man gaila - taip ir nesugebėjome niekada pasikalbėti taip, kaip reikėjo. Per kvailas buvau.
penktadienis, sausio 14, 2005
Apalogetika - kai belieka tik juoktis
Pasilinksminkime – kas belieka, kai susiduri su visišku absurdo teatru, kurį rimtu veidu vaidina kostiumuoti žmonės. Šį kartą pažiūrėkime, ką Jehovos liudytojai rimtu veidu teigia apie Jėzų. Galima suprasti, kodėl visi jų straipsniai anoniminiai – turbūt niekas nenori prisipažinti, sutvėręs visišką kvailystę.
Taigi Jahovos liudytojų tekstas apie tai, kaip Jėzus virto archangelu Mykolu:
“PAGAL Bibliją, dvasinėje srityje yra milijonai angelų. (Danieliaus 7:9, 10; Apreiškimo 5:11) Visame Rašte kelis šimtus kartų kalbama apie Dievui ištikimus angelus. Bet tik du iš jų vadinami vardais. Vienas, angelas Gabrielius, per 600 metų perdavė Dievo žinias trims žmonėms. (Danieliaus 9:20-22; Luko 1:8-19, 26-28) Kitas Biblijoje įvardijamas angelas — Mykolas.
Mykolas nėra paprastas angelas. Pavyzdžiui, Danieliaus knygoje pasakojama. kad jis padeda Jehovos tautai nugalėti demonus. (Danieliaus 10:13; 12:1) Dievo įkvėptame Judo laiške aprašoma, kaip Mykolas ginčijasi su Šėtonu dėl Mozės kūno. (Judo 9) Apreiškimo knygoje kalbama, kaip jis kovoja su Šėtonu bei jo demonais ir išmeta juos iš dangaus. (Apreiškimo 12: 7-9) Nė vienas kitas angelas neturi tiek galios, nė vienas nesugeba taip suvaldyti Dievo priešų. Taigi nenuostabu, kad Biblija Mykolą vadina arkangelu, nes šio žodžio priešdėlis „ark-" reiškia „vyriausias", arba „svarbiausias".
Be Mykolo Biblijoje nepaminėtas joks kitas arkangelas. Žodis „arkangelas" joje niekur nevartojamas daugiskaita. Graikiškame originale Judo 9 prieš minėta žodį yra žymimasis artikelis, vadinasi, taip vadinamas tik Mykolas. Taigi logiška manyti, kad Jehova Dievas tik vienam iš visu dvasiniu asmenų davė galia valdyti visus kitus angelus.
Biblijoje rašoma, jog angelai pavaldus pačiam Kūrėjui ir dar vienam asmeniui — Jėzui Kristui. (Mato 13:41; 16:27; 24:31) Apaštalas Paulius irgi rašė apie „Viešpatį Jėzų" ir jo „galingus angelus". (2 Tesalonikiečiams 1:7, Brb) Petras apie prisikėlusį Jėzų kalbėjo: „{žengęs į dangų, jis sėdi Dievo dešinėje, o jam yra pavaldūs angelai ir valdžios, ir galybės." (l Petro 3:22)
Nors Biblijoje nėra tiesiai parašyta, kad Jėzus būtų Mykolas, vienoje eilutėje Jėzus tapatinamas su arkangelu. Laiške tesalonikiečiams apaštalas Paulius pranašavo: „Pats Viešpats su įsakymo šauksmu, su arkangelo balsu ir Dievo trimitu, nužengs iš dangaus, ir mirusieji Kristuje kelsis pirmučiausia." (l Tesalonikiečiams 4:16, Jr) Čia sakoma, kad Jėzus prisiims galią kaip Dievo Mesijas Karalius. Jis kalba „arkangelo balsu".
Prikeltasis Jėzus buvo išaukštintas — tapo dvasine būtybe, gyvenančia danguje. (Filipiečiams 2:9) Jis nebėra žmogus, taigi dabar turi arkangelo balsą. Todėl kai nuskambėjo Dievo trimitas, kviečiantis „mirusiuosius Kristuje" keltis į dangų, šįkart Jėzaus „įsakymo šauksmas" nuaidėjo jau „arkangelo balsu". Logiška, kad tik arkangelas gali šaukti „arkangelo balsu".Bet iš Rašto aišku kad angelu vadovas arkangelas Mykolas yra prikeltasis Jėzus Kristus.
Išvados:
1.Niekur Biblijoje net nėra užuominos, kad Jėzus būtų lyginamas su angelu.Niekur nevadinamas tokiu vardu. Visiška kvailystė tikėti tuo, kas nėra parašyta.Beje, ir patys Jahovos liudytojai pripažįsta:”Nors Biblijoje nėra tiesiai parašyta, kad Jėzus būtų Mykolas” – tačiau toliau tiražuoja savo susikurtą melą.
2.Puikus pavyzdys, kaip manipuliuojant Biblija galima įrodyti, ką tik nori. Jahovos liudytojai stengiasi šiuo atveju pagrįsti savo doktriną, kad Jėzus – ne Dievas. Taigi jiems nelieka nieko kito, kai Jėzų padaryti archangelu Mykolu.
3. Dėl pasakymo”Pats Viešpats su įsakymo šauksmu, su arkangelo balsu ir Dievo trimitu, nužengs iš dangaus” – reikia pasižiūrėti Apreiškimo knygos 14 skyrių, kur tai aprašoma, ir pamatysite, kad yra keli angelai, kurie skelbia Dievo teismus.
4 O tokie pasakymai, kaip “Jis nebėra žmogus, taigi dabar turi arkangelo balsą” iš viso verčia susirūpinti anonimo, rašiusio šį Jahovos liudytojų tekstą, psichine sveikata…
5.Kam dar neaišku, išversiu į Jahovos liudytojų kalbą Biblijos eilutes:”Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų… ir jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių”.
Vertimas
“štai mergelė pradės ne iš Dievo, ne iš asmens, o iš energijos, panašios į elektrą ar vėją, Šventosios Dvasios, archangelą Mykolą… archangelas Mykolas išgelbės savo tautą iš nuodėmių”.
Žmogui, nors kiek susipažinusiam su Biblija, turėtų būti labai juokinga, labai, Aišku, jei ne pikta, skaitant visiškas Jahovos liudytojų teologines nesąmones.
Taigi Jahovos liudytojų tekstas apie tai, kaip Jėzus virto archangelu Mykolu:
“PAGAL Bibliją, dvasinėje srityje yra milijonai angelų. (Danieliaus 7:9, 10; Apreiškimo 5:11) Visame Rašte kelis šimtus kartų kalbama apie Dievui ištikimus angelus. Bet tik du iš jų vadinami vardais. Vienas, angelas Gabrielius, per 600 metų perdavė Dievo žinias trims žmonėms. (Danieliaus 9:20-22; Luko 1:8-19, 26-28) Kitas Biblijoje įvardijamas angelas — Mykolas.
Mykolas nėra paprastas angelas. Pavyzdžiui, Danieliaus knygoje pasakojama. kad jis padeda Jehovos tautai nugalėti demonus. (Danieliaus 10:13; 12:1) Dievo įkvėptame Judo laiške aprašoma, kaip Mykolas ginčijasi su Šėtonu dėl Mozės kūno. (Judo 9) Apreiškimo knygoje kalbama, kaip jis kovoja su Šėtonu bei jo demonais ir išmeta juos iš dangaus. (Apreiškimo 12: 7-9) Nė vienas kitas angelas neturi tiek galios, nė vienas nesugeba taip suvaldyti Dievo priešų. Taigi nenuostabu, kad Biblija Mykolą vadina arkangelu, nes šio žodžio priešdėlis „ark-" reiškia „vyriausias", arba „svarbiausias".
Be Mykolo Biblijoje nepaminėtas joks kitas arkangelas. Žodis „arkangelas" joje niekur nevartojamas daugiskaita. Graikiškame originale Judo 9 prieš minėta žodį yra žymimasis artikelis, vadinasi, taip vadinamas tik Mykolas. Taigi logiška manyti, kad Jehova Dievas tik vienam iš visu dvasiniu asmenų davė galia valdyti visus kitus angelus.
Biblijoje rašoma, jog angelai pavaldus pačiam Kūrėjui ir dar vienam asmeniui — Jėzui Kristui. (Mato 13:41; 16:27; 24:31) Apaštalas Paulius irgi rašė apie „Viešpatį Jėzų" ir jo „galingus angelus". (2 Tesalonikiečiams 1:7, Brb) Petras apie prisikėlusį Jėzų kalbėjo: „{žengęs į dangų, jis sėdi Dievo dešinėje, o jam yra pavaldūs angelai ir valdžios, ir galybės." (l Petro 3:22)
Nors Biblijoje nėra tiesiai parašyta, kad Jėzus būtų Mykolas, vienoje eilutėje Jėzus tapatinamas su arkangelu. Laiške tesalonikiečiams apaštalas Paulius pranašavo: „Pats Viešpats su įsakymo šauksmu, su arkangelo balsu ir Dievo trimitu, nužengs iš dangaus, ir mirusieji Kristuje kelsis pirmučiausia." (l Tesalonikiečiams 4:16, Jr) Čia sakoma, kad Jėzus prisiims galią kaip Dievo Mesijas Karalius. Jis kalba „arkangelo balsu".
Prikeltasis Jėzus buvo išaukštintas — tapo dvasine būtybe, gyvenančia danguje. (Filipiečiams 2:9) Jis nebėra žmogus, taigi dabar turi arkangelo balsą. Todėl kai nuskambėjo Dievo trimitas, kviečiantis „mirusiuosius Kristuje" keltis į dangų, šįkart Jėzaus „įsakymo šauksmas" nuaidėjo jau „arkangelo balsu". Logiška, kad tik arkangelas gali šaukti „arkangelo balsu".Bet iš Rašto aišku kad angelu vadovas arkangelas Mykolas yra prikeltasis Jėzus Kristus.
Išvados:
1.Niekur Biblijoje net nėra užuominos, kad Jėzus būtų lyginamas su angelu.Niekur nevadinamas tokiu vardu. Visiška kvailystė tikėti tuo, kas nėra parašyta.Beje, ir patys Jahovos liudytojai pripažįsta:”Nors Biblijoje nėra tiesiai parašyta, kad Jėzus būtų Mykolas” – tačiau toliau tiražuoja savo susikurtą melą.
2.Puikus pavyzdys, kaip manipuliuojant Biblija galima įrodyti, ką tik nori. Jahovos liudytojai stengiasi šiuo atveju pagrįsti savo doktriną, kad Jėzus – ne Dievas. Taigi jiems nelieka nieko kito, kai Jėzų padaryti archangelu Mykolu.
3. Dėl pasakymo”Pats Viešpats su įsakymo šauksmu, su arkangelo balsu ir Dievo trimitu, nužengs iš dangaus” – reikia pasižiūrėti Apreiškimo knygos 14 skyrių, kur tai aprašoma, ir pamatysite, kad yra keli angelai, kurie skelbia Dievo teismus.
4 O tokie pasakymai, kaip “Jis nebėra žmogus, taigi dabar turi arkangelo balsą” iš viso verčia susirūpinti anonimo, rašiusio šį Jahovos liudytojų tekstą, psichine sveikata…
5.Kam dar neaišku, išversiu į Jahovos liudytojų kalbą Biblijos eilutes:”Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų… ir jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių”.
Vertimas
“štai mergelė pradės ne iš Dievo, ne iš asmens, o iš energijos, panašios į elektrą ar vėją, Šventosios Dvasios, archangelą Mykolą… archangelas Mykolas išgelbės savo tautą iš nuodėmių”.
Žmogui, nors kiek susipažinusiam su Biblija, turėtų būti labai juokinga, labai, Aišku, jei ne pikta, skaitant visiškas Jahovos liudytojų teologines nesąmones.
ketvirtadienis, sausio 13, 2005
Proto kaina
Vakar buvau labai protingas. Žiūrėjau iš balkono į gatvę ir mąsčiau, kam reikėtų parduoti savo protą, kokį kilogramą. Norinčių yra? Taip ir galvojau. Niekam nereikia mano proto, beje, ir man pačiam.
Šiandien iš ryto nebebuvau protingas, todėl nebegaliu pasakyti, ar jį vakar pardaviau ar tiesiog išmečiau - eisiu į bankomatą.
O juk Jėzus sakė:"Argi ne du žvirbliai parduodami už tris skatikus?".
Šiandien iš ryto nebebuvau protingas, todėl nebegaliu pasakyti, ar jį vakar pardaviau ar tiesiog išmečiau - eisiu į bankomatą.
O juk Jėzus sakė:"Argi ne du žvirbliai parduodami už tris skatikus?".
trečiadienis, sausio 12, 2005
Nubausti senjorą Pomidorą
“Kodėl žmogus skundžiasi baudžiamas dėl savo nuodėmių?”.
Raudų knyga 3;39
Labai esminis klausimas, tarp kitko. Ar jums taip neatrodo? Sutikau ne vieną žmogų, kuris sakė”Aš niekam nieko ir niekad, ir su niekuo. Kodėl taip man?”. Irgi labai esminiai klausimai.
Tačiau siūlyčiau visiems atsiversti Bibliją (kas neturi, o neturi beveik visi, nueiti į skaityklą), ir jei ieškoti savo nelaimių metafizinių priežasčių, tai ieškoti būtent tose eilutėse..
Tai ką gi sako mums šitos eilutės:
1. Žmogus ištikus nelaimei lieka nepatenkintas
2. Žmogus net skundžiasi.
3. Žmogus neprisiima atsakomybės ir kaltės
4. Dievas baudžia už nuodėmes. Jis tokią teisę turi ir ja pasinaudoja.
Na taip, pasakysite, taip buvo Senojo Testamento laiku, bet aš manau, kad Dievas nesikeičia, kaip, beje, ir žmogaus prigimtis.
Na taip. pasakysite, fui, kaip nešiuolaikiška…
Žinot, Biblija yra pats geriausias psichologijos vadovėlis - ji tiksliai nusako visų reiškinių priežastis, tiksliai nusako žmogaus esmę ir žmogaus vidų. Mano vaikas, kai skaitome pasaką apie kokį nors Čipoliną, klausinėja: ”O tada senjorą Pomidorą nubaus?”. Net vaikai žino, kad teisingumas turi būti, net vaikai junta, kad yra absoliuti jėga, kuri vykdo teisingumą. Ir tai ne naivumas, o vidinis žmogaus poreikis. Teisingumo poreikis.
Tik žinote, mes visada norime, kad nubaustas būtų senjoras Pomidoras, o ne aš – tai irgi esminis mūsų poreikis.
“Kodėl žmogus skundžiasi baudžiamas dėl savo nuodėmių?” – yra žmogus ir yra to žmogaus nuodėmės.
Esu aš ir yra mano nuodėmės (nemačiau nė vieno, kuris būtų nenuodėmingas).
Už savo nuodėmes būsiu nubaustas. Noriu aš to ar nenoriu.
Tiesa, yra laikas, kai atrodo, kad niekas ir niekada mūsų nenubaus. Bet laikas vieną kartą baigiasi. “O tada senjorą Pomidorą nubaus gyvenimas”,- sakau aš sūnui.
Raudų knyga 3;39
Labai esminis klausimas, tarp kitko. Ar jums taip neatrodo? Sutikau ne vieną žmogų, kuris sakė”Aš niekam nieko ir niekad, ir su niekuo. Kodėl taip man?”. Irgi labai esminiai klausimai.
Tačiau siūlyčiau visiems atsiversti Bibliją (kas neturi, o neturi beveik visi, nueiti į skaityklą), ir jei ieškoti savo nelaimių metafizinių priežasčių, tai ieškoti būtent tose eilutėse..
Tai ką gi sako mums šitos eilutės:
1. Žmogus ištikus nelaimei lieka nepatenkintas
2. Žmogus net skundžiasi.
3. Žmogus neprisiima atsakomybės ir kaltės
4. Dievas baudžia už nuodėmes. Jis tokią teisę turi ir ja pasinaudoja.
Na taip, pasakysite, taip buvo Senojo Testamento laiku, bet aš manau, kad Dievas nesikeičia, kaip, beje, ir žmogaus prigimtis.
Na taip. pasakysite, fui, kaip nešiuolaikiška…
Žinot, Biblija yra pats geriausias psichologijos vadovėlis - ji tiksliai nusako visų reiškinių priežastis, tiksliai nusako žmogaus esmę ir žmogaus vidų. Mano vaikas, kai skaitome pasaką apie kokį nors Čipoliną, klausinėja: ”O tada senjorą Pomidorą nubaus?”. Net vaikai žino, kad teisingumas turi būti, net vaikai junta, kad yra absoliuti jėga, kuri vykdo teisingumą. Ir tai ne naivumas, o vidinis žmogaus poreikis. Teisingumo poreikis.
Tik žinote, mes visada norime, kad nubaustas būtų senjoras Pomidoras, o ne aš – tai irgi esminis mūsų poreikis.
“Kodėl žmogus skundžiasi baudžiamas dėl savo nuodėmių?” – yra žmogus ir yra to žmogaus nuodėmės.
Esu aš ir yra mano nuodėmės (nemačiau nė vieno, kuris būtų nenuodėmingas).
Už savo nuodėmes būsiu nubaustas. Noriu aš to ar nenoriu.
Tiesa, yra laikas, kai atrodo, kad niekas ir niekada mūsų nenubaus. Bet laikas vieną kartą baigiasi. “O tada senjorą Pomidorą nubaus gyvenimas”,- sakau aš sūnui.
Apie ieškojimą
Žmogus turi teisę ieškoti. Žmogus turi teisę pamesti. Žmogus turi teisę pametęs ieškoti. Žmogus turi teisę ieškoti nepametęs.
Štai kiek daug turime teisių.
O kodėl neieškome?
Eilėraštis:
Lovoj nėra
Spintoj nėra
Viską, ko ieškai
Randa žmona...
Štai kiek daug turime teisių.
O kodėl neieškome?
Eilėraštis:
Lovoj nėra
Spintoj nėra
Viską, ko ieškai
Randa žmona...
antradienis, sausio 11, 2005
Sausio mėnesį prisimenant
Savaime aišku, mes dar nepamiršome, ką jautėme per 1991 metų sausio 13 –ąją. Tų dienų skausmą ir siaubą vargu ar pamiršime. Bent aš negaliu pamiršti, kaip Vilniaus pedagoginio instituto bendrabutyje visi gyveno atsidarę duris, kaip klijavo popieriaus skaiutėmis langus, ruošdamiesi tankų šūviams, kaip verkė ir gaudė žinias, kaip skaičiavo draugus, kurie budėjo vienoje ar kitoje vietoje, spręsdami, kas grįžo, o ko dar nėra. Net bendrabučio budėtoja pamačiusi išlaužtas poilsio kambario duris, kur buvo televizorius, tik sudejavo: "Lietuviai, studentai"... ir mostelėjo ranka... Tomis dienomis išties smulkmenos niekam nebuvo svarbios.
Sunku pamiršti ir dieną naktį degusius laužus prie paralmento, žmones, kurie sėdėjo per naktis, suodinus ir aprūkusius visokiausių visuomenės luomų atstovus, stebuklingai susikalbančius ir suprantančius vienas kitą. Žinoma, visus tada suvienijo laisvės siekis, kraujo pojūtis, tačiau tada puikiai visi žinojo, kad ši minia – jokia kliūtis armijai, jei tik ji nuspęs žygiuoti…
Net ir tą pačią naktį, kai plaukė pranešimai apie žuvusius, prie parlamento matėsi ir tų, kurie eina iš idėjos, ir tų, kurie jau užuodžia biznelį... Ypač pastarųjų padaugėjo, kai pavojus atslūgo.
Tiesa, be herojiškų pusių, buvo ir komiškų - nepamiršiu, kaip mano draugas Zuza, išgąsdintas pajuokavusių, slėpdamasis nuo "specnazo šūvių" krito į popo žmonos šiltnamį prie vienos cerkvės, net stiklai pažiro. Paskui krapštė striukę ir krenkštė sumišęs, bet tai irgi buvo dėl laisvės. Juk ne visi galim būti stiprūs kaip plienas.
Nepamirškim.
Sunku pamiršti ir dieną naktį degusius laužus prie paralmento, žmones, kurie sėdėjo per naktis, suodinus ir aprūkusius visokiausių visuomenės luomų atstovus, stebuklingai susikalbančius ir suprantančius vienas kitą. Žinoma, visus tada suvienijo laisvės siekis, kraujo pojūtis, tačiau tada puikiai visi žinojo, kad ši minia – jokia kliūtis armijai, jei tik ji nuspęs žygiuoti…
Net ir tą pačią naktį, kai plaukė pranešimai apie žuvusius, prie parlamento matėsi ir tų, kurie eina iš idėjos, ir tų, kurie jau užuodžia biznelį... Ypač pastarųjų padaugėjo, kai pavojus atslūgo.
Tiesa, be herojiškų pusių, buvo ir komiškų - nepamiršiu, kaip mano draugas Zuza, išgąsdintas pajuokavusių, slėpdamasis nuo "specnazo šūvių" krito į popo žmonos šiltnamį prie vienos cerkvės, net stiklai pažiro. Paskui krapštė striukę ir krenkštė sumišęs, bet tai irgi buvo dėl laisvės. Juk ne visi galim būti stiprūs kaip plienas.
Nepamirškim.
pirmadienis, sausio 10, 2005
Apie šviesą
Va ir žiūrėk žmogau į šviesiąją pusę. Tiesa, žiūrėti galima, savaitgaly buvau savo sodyboj - uraganas nieko nepadarė. tačiau ko nepadaro gamta, padaro žmonės - metalistai išvilko drapaką, 2 komplektus akėčių ir lovą. Į policiją nesikreipiau - tie daitkai man trukdė ir tik tampydavau juos iš vieno galo į kitą. O tikra šviesa - mano plūgelį mylimąjį, su kuriuo esu fotografijoj, paliko. Ach, žeme, dar susitiksim.
šeštadienis, sausio 08, 2005
Dviese valtimi neskaitant baimės
Ateina laikas, kai imi skęsti. Kartais reikia labai nedaug - kad viršininkas tave išbartų, netektum draugo, darbo padaugėtų, ir jauti, kaip tavo gyvenimas lėtai lėtai grimzta, ir nėra, kas jį sulaiko. Arba nereikia ir to. Kartą mano draugas labai labai seniai pasakė:”Klausyk, mums jau 25. Kur Maljorkos pliažai, baltos kelnės, prabangūs limuzinai?”…
Pasidalinsiu, kaip aš asmeniškai nagrinėjau sau Bibliją, nes nebuvo, kas man padėtų, kai atėjo sunkmetis, ir kaip Dievas mane išvedė.
Sutikau daug gerų žmonių, jie užjautė, skėsčiojo rankomis, bet ne vienas negalėjo padėti, nė vienas negalėjo būti su manim mano skausme: psichologai žadėjo atkapstyti praeitį, kunigai sakė: "Nu ką čia galima padaryti? Susitaikyk", giminės davė žmogiškus patarimus, bet... Nekaltinu žmonių, nes jie ir negalėjo išgelbėti. Bet pasiduoti, kai skendau, aš irgi nenorėjau – ėmiau skaityti Bibliją.
Taigi, Biblija labai paprasta, bet ir praktiška knyga - pasižiūrėkim, ši ištrauka atspindi tai, ką patiria dažnas žmogus.
Pakilo didžiulės bangos ir daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė.
Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį šaukdami: "Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!"
Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: "Nurimk, nusiramink". Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.
Jis tarė jiems:"Kodėl jūs tokie bailus?Ar vis dar neturite tikėjimo?"
Juos apėmė didelė baimė ir jie kalbėjo vienas kitam:"Kas Jis toks. Net vėjas ir ežeras Jo klauso".
Morkaus 4; 37 - 40
Na, aš ėmiau galvoti - čia - konkrečiai apie tave.
Valtis - tavo gyvenimas
Ežeras ir vėjas - tai, kas supa tavo gyvenimą
Kaip tu jautiesi?
Taip pat, kaip Jėzaus mokiniai?
Vanduo baigia praryti tavo valtį ir jauti, kad niekam tai nerūpi?
Tačiau kartu sužinojau, kad yra Tas, kuriam užtenka pasakyti: "Nurimk, nusiramink" - ir viskas nurims.
Aišku, galima pasakyti, kad Jėzaus nematai, kaip matė mokiniai, negali prieiti ir tiesiog pažadinti ir paprašyti, bet visas Morkaus užrašytas tekstas liudija, kad mokiniai irgi buvo tokie patys, kaip tu, jie žinojo net mažiau negu tu, nes jie nusigando žymiai labiau tada, kai Jėzus vėją nuramino, o ne tada, kai sėmė valtį, ir klausinėjo vienas kito "Kas Jis toks".
Sunkiai suvokiama, bet taip yra - mokiniai visur vaikščiojo kartu su Jėzumi, bet taip ir nežinojo, kas Jis yra iš tikro. Nepažino Jo esmės.
Beje, tai tipiška lietuviška situacija - Lietuvoj pilna kryžių, koplyčių ir bažnyčių, bet beveik niekas nežino, kas yra Jėzus ir ką Jis gali padaryti dėl kiekvieno žmogaus. Tiesa, beveik visi žino, kad Dievas gali nubausti,ypač kaimyną, bet kad gelbėtų?.. Kodėl? Todėl, kad nežino, kas yra Jėzus, todėl, kad neturi tikėjimo. Tradicijos ir žvakių deginimas nėra tikėjimas, tai tiesiog tradicijos, nieko bendro neturinčios su Dievu, tradicijos nuolat kurias, kitos miršta ir t.t..
Taigi Jėzus stebisi :"Kodėl jūs tokie bailūs?Ar vis dar neturite tikėjimo?"
Išvada tik viena - nėra kito, kuris galėtų nuraminti gyvenimo ežerą ir vėją. Be to, pastebėjau, kad Jėzus tikėjimą apibūdina visaip kitaip, negu mes esame pratę. Jėzui tikėjimas - ne sutikimas, o viską keičianti jėga. Daugelis žmonių sako, kad yra tikintys, taip pat tikintys buvo ir mokiniai valtyje, bet Jėzus štai ką sako apie tikėjimą – “Ar vis dar neturite tikėjimo?”.
Kai žmogus tiki, jis nustoja bijoti, nustoja būti nusiminęs ir nebejaučia, kad tuoj tuoj ji paskandins, tikėjimas yra visiškai priešingas baimei.
Kartu Jėzus sako, kad mokiniams patiems turėjo užtekti tikėjimo nuraminti ežerą, bet jie tuo nepasinaudojo. Vėliau apie tikėjima Paulius užrašo "Dievo karalystė yra ne kalboje, o jėgoje" 1 Korintiečiams 4;20
Kitaip sakant, tikėjimas duoda jėgą bent jau susitvarkyti savo gyvenimui, duoda jėga įsakyti savo gyvenimo bangoms.
Tada tiesiog atsistoji ir pasakai: "Nurimk". Ir nurimsta. Sakai: "Nusiramink", ir nusiramina. Tai labai praktiška.
Tada pamąsciau, ko reikia tikėjimui?
Atsakymai yra du:
1. Kad Jėzus būtų tavo gyvenimo valtyje
2. Turi žinoti, kas yra Jėzus
Taigi, čia kaip iš akies traukta buvo mano situacija - dabar galėjau patikrinti, ar turiu tikėjimą..
Pamačiau, kad mano gyvenimo valtis prikišta doktrinų, visokių supratimų, mokymų, meditacijų, gerų darbų, blogų įpročių, savigailos - joje tiesiog nėra vietos Jėzui - reikia mėtyti lauk visus trukdančius supratimus, kol atsiras vietos Jėzui, Karalių Karaliui ir viešpačių Viešpačiui, o tada jau bus papraščiau - arba Jis nuramins situacija arba pats atsistosi ir pasakysi savo gyvenimo uraganui: "Nurimk, nusiramink".
Gali bandyti tai padaryti ir be Jėzaus savo valtyje, bet vargu ar pavyks, nes Jis yra tas, kuris nuramina audras. Beje, supratau, kad Jėzus nesutiks su jokiu kitokiu vaidmeniu -išskyrus vienintelio Gyvenimo Viešpaties. Neišeis jo pasikabinti kambaryje ant sienos - Jis per daug didelis, per daug gyvas ir per daug pavojingas. Kitokių sąlygų nepriima.
Toki kelią mums rodo Biblija
Biblija kalba "Visų pirma ieskokite Dievo karalystės, o visa kita jums bus pridėta".
Kas "Visa kita"?
Tas, del ko mes, nervinamės, kankinamės, nemiegame per naktis, graužiamės ir graužiame kitus.
Mes galvojame, kad jeigu tai ivyks, na, pavyzdziui, sėkme loterijoje, ar ramybė šeimoje, tai jau ir bus "Dievo karalystės" įrodymas.
Biblija sako atvirkščiai - todėl mes ir blaškomes, kad taip ir neįeiname į Dievo karalystę, o laikini pasiekimai neatperka "pravalų" kitose sferose. Jos nėra mūsų gyvenimuose.
O vieninteliai vartai į Dievo karalystę tėra Jėzus:
"Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas"
Jono evangelija 10;10
Bet pro vartus įeiti gali tik pats, o vartai yra siauri, nieko pro juos neprasineši, jokio savo supratimo ir talismano.
Tada priėmiau sprendimą atsiremti į Bibliją - žmones gali apgauti, Dievas - ne. Supratau, kad tik taip gausiu tikėjima, kokio Dievui reikia ir koks išties yra veiksmingas.
Biblija aiškiai sako "Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui". Kai įėjau pro vartus,supratau, kad Biblija parasyta konkreciai man, tarsi pasaulyje nebūtų buvę nė vieno zmogaus, ir supratau, kaip stipriai myli Dievas. Aš tai išgyvenau ir vis dar išgyvenu.
Beje, pabaigai, jei nepasitikite, dar viena eilutė iš Morkaus evangelijos:
“Tada jis (Jėzus) įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo”. Morkaus 6;51
Pasidalinsiu, kaip aš asmeniškai nagrinėjau sau Bibliją, nes nebuvo, kas man padėtų, kai atėjo sunkmetis, ir kaip Dievas mane išvedė.
Sutikau daug gerų žmonių, jie užjautė, skėsčiojo rankomis, bet ne vienas negalėjo padėti, nė vienas negalėjo būti su manim mano skausme: psichologai žadėjo atkapstyti praeitį, kunigai sakė: "Nu ką čia galima padaryti? Susitaikyk", giminės davė žmogiškus patarimus, bet... Nekaltinu žmonių, nes jie ir negalėjo išgelbėti. Bet pasiduoti, kai skendau, aš irgi nenorėjau – ėmiau skaityti Bibliją.
Taigi, Biblija labai paprasta, bet ir praktiška knyga - pasižiūrėkim, ši ištrauka atspindi tai, ką patiria dažnas žmogus.
Pakilo didžiulės bangos ir daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė.
Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį šaukdami: "Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!"
Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: "Nurimk, nusiramink". Tuojau pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.
Jis tarė jiems:"Kodėl jūs tokie bailus?Ar vis dar neturite tikėjimo?"
Juos apėmė didelė baimė ir jie kalbėjo vienas kitam:"Kas Jis toks. Net vėjas ir ežeras Jo klauso".
Morkaus 4; 37 - 40
Na, aš ėmiau galvoti - čia - konkrečiai apie tave.
Valtis - tavo gyvenimas
Ežeras ir vėjas - tai, kas supa tavo gyvenimą
Kaip tu jautiesi?
Taip pat, kaip Jėzaus mokiniai?
Vanduo baigia praryti tavo valtį ir jauti, kad niekam tai nerūpi?
Tačiau kartu sužinojau, kad yra Tas, kuriam užtenka pasakyti: "Nurimk, nusiramink" - ir viskas nurims.
Aišku, galima pasakyti, kad Jėzaus nematai, kaip matė mokiniai, negali prieiti ir tiesiog pažadinti ir paprašyti, bet visas Morkaus užrašytas tekstas liudija, kad mokiniai irgi buvo tokie patys, kaip tu, jie žinojo net mažiau negu tu, nes jie nusigando žymiai labiau tada, kai Jėzus vėją nuramino, o ne tada, kai sėmė valtį, ir klausinėjo vienas kito "Kas Jis toks".
Sunkiai suvokiama, bet taip yra - mokiniai visur vaikščiojo kartu su Jėzumi, bet taip ir nežinojo, kas Jis yra iš tikro. Nepažino Jo esmės.
Beje, tai tipiška lietuviška situacija - Lietuvoj pilna kryžių, koplyčių ir bažnyčių, bet beveik niekas nežino, kas yra Jėzus ir ką Jis gali padaryti dėl kiekvieno žmogaus. Tiesa, beveik visi žino, kad Dievas gali nubausti,ypač kaimyną, bet kad gelbėtų?.. Kodėl? Todėl, kad nežino, kas yra Jėzus, todėl, kad neturi tikėjimo. Tradicijos ir žvakių deginimas nėra tikėjimas, tai tiesiog tradicijos, nieko bendro neturinčios su Dievu, tradicijos nuolat kurias, kitos miršta ir t.t..
Taigi Jėzus stebisi :"Kodėl jūs tokie bailūs?Ar vis dar neturite tikėjimo?"
Išvada tik viena - nėra kito, kuris galėtų nuraminti gyvenimo ežerą ir vėją. Be to, pastebėjau, kad Jėzus tikėjimą apibūdina visaip kitaip, negu mes esame pratę. Jėzui tikėjimas - ne sutikimas, o viską keičianti jėga. Daugelis žmonių sako, kad yra tikintys, taip pat tikintys buvo ir mokiniai valtyje, bet Jėzus štai ką sako apie tikėjimą – “Ar vis dar neturite tikėjimo?”.
Kai žmogus tiki, jis nustoja bijoti, nustoja būti nusiminęs ir nebejaučia, kad tuoj tuoj ji paskandins, tikėjimas yra visiškai priešingas baimei.
Kartu Jėzus sako, kad mokiniams patiems turėjo užtekti tikėjimo nuraminti ežerą, bet jie tuo nepasinaudojo. Vėliau apie tikėjima Paulius užrašo "Dievo karalystė yra ne kalboje, o jėgoje" 1 Korintiečiams 4;20
Kitaip sakant, tikėjimas duoda jėgą bent jau susitvarkyti savo gyvenimui, duoda jėga įsakyti savo gyvenimo bangoms.
Tada tiesiog atsistoji ir pasakai: "Nurimk". Ir nurimsta. Sakai: "Nusiramink", ir nusiramina. Tai labai praktiška.
Tada pamąsciau, ko reikia tikėjimui?
Atsakymai yra du:
1. Kad Jėzus būtų tavo gyvenimo valtyje
2. Turi žinoti, kas yra Jėzus
Taigi, čia kaip iš akies traukta buvo mano situacija - dabar galėjau patikrinti, ar turiu tikėjimą..
Pamačiau, kad mano gyvenimo valtis prikišta doktrinų, visokių supratimų, mokymų, meditacijų, gerų darbų, blogų įpročių, savigailos - joje tiesiog nėra vietos Jėzui - reikia mėtyti lauk visus trukdančius supratimus, kol atsiras vietos Jėzui, Karalių Karaliui ir viešpačių Viešpačiui, o tada jau bus papraščiau - arba Jis nuramins situacija arba pats atsistosi ir pasakysi savo gyvenimo uraganui: "Nurimk, nusiramink".
Gali bandyti tai padaryti ir be Jėzaus savo valtyje, bet vargu ar pavyks, nes Jis yra tas, kuris nuramina audras. Beje, supratau, kad Jėzus nesutiks su jokiu kitokiu vaidmeniu -išskyrus vienintelio Gyvenimo Viešpaties. Neišeis jo pasikabinti kambaryje ant sienos - Jis per daug didelis, per daug gyvas ir per daug pavojingas. Kitokių sąlygų nepriima.
Toki kelią mums rodo Biblija
Biblija kalba "Visų pirma ieskokite Dievo karalystės, o visa kita jums bus pridėta".
Kas "Visa kita"?
Tas, del ko mes, nervinamės, kankinamės, nemiegame per naktis, graužiamės ir graužiame kitus.
Mes galvojame, kad jeigu tai ivyks, na, pavyzdziui, sėkme loterijoje, ar ramybė šeimoje, tai jau ir bus "Dievo karalystės" įrodymas.
Biblija sako atvirkščiai - todėl mes ir blaškomes, kad taip ir neįeiname į Dievo karalystę, o laikini pasiekimai neatperka "pravalų" kitose sferose. Jos nėra mūsų gyvenimuose.
O vieninteliai vartai į Dievo karalystę tėra Jėzus:
"Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas"
Jono evangelija 10;10
Bet pro vartus įeiti gali tik pats, o vartai yra siauri, nieko pro juos neprasineši, jokio savo supratimo ir talismano.
Tada priėmiau sprendimą atsiremti į Bibliją - žmones gali apgauti, Dievas - ne. Supratau, kad tik taip gausiu tikėjima, kokio Dievui reikia ir koks išties yra veiksmingas.
Biblija aiškiai sako "Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui". Kai įėjau pro vartus,supratau, kad Biblija parasyta konkreciai man, tarsi pasaulyje nebūtų buvę nė vieno zmogaus, ir supratau, kaip stipriai myli Dievas. Aš tai išgyvenau ir vis dar išgyvenu.
Beje, pabaigai, jei nepasitikite, dar viena eilutė iš Morkaus evangelijos:
“Tada jis (Jėzus) įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo”. Morkaus 6;51
penktadienis, sausio 07, 2005
Šiek tiek apie fenomenus
Žmogaus gyvenime būna įvairių tarpsnių. Man šiuo metu toks, kad visur susiduriu su vienu fenomenu, kurį galvojau esant tik Vakarų Europoje ir JAV. Bet pasirodo, jis jau giliai ileidęs šaknis ir Lietuvoje.
Aš kalbu apie toleranciją. Agresyviąją toleranciją.
Tai išties fenomesnas - jau pats žodis "Tolerancija" reiškia pakantumą, ypač pakantumą įvairioms nomonėms, ką turėtų užtikrinti demokratija. Tačiau labai įdomu, kad tolerancija virto tuo baubu, kuris nori užčiaupti burną kitaip manantiems. Nors turėtų būti visiškai atvirkščiai.
Geriausias pavyzdys - italų politikas, kuris ES viršūnėse viešai pasakė, kad vaikai turėtų gimti šeimoje, o šeimą gali sudaryti tik vyras ir moteris.
Atrodytų, visiškai suprantamas požiūris, visiškai normalus pasakymas, niekam nieko neprikišantis, nieko neverčiantis kaip nors neįprastai elgtis, neskatinantis su kuo nors kovoti ar ką nors ignoruoti. Tiesiog nuomonė.
O dabar pažiūrėkim, kas vyko po to - italų politiką privertė nedalyvauti vyriausybėje. Kodėl? Todėl, kad pasakė, kad jis netolerantiškas seksualinėms mažumoms ir vaikus gimdančioms vienišoms motinoms. Ir tai pasakė žmonės, kurie kovoja už TOLERANCIJĄ. Tai jau ne tolerancija, bet tolerancijos diktatūra.
Va čia tai bent. Tai ką reiškia šis terminas iš viso - leisti turėti tik tokią nuomonę, kurią turi dauguma? Labai jau primena SSSR laikus, kai galėjai turėti nuomonę. Netgi galėjai ją išsakyti, tačiau tik tokią, kokios nori komunistų partija.
Taigi, tokie mano pastebėjimai - agresyvioji tolerancija jau gyva ir Lietuvoje. Neduokdie turėti kokią nors kitokį požiūrį, negu priimtas. Visuomenė tampa panaši į Anderseno pasakos "Nauji karaliaus drabužiai" veikėjus. Pasakoje, tiesa, atsirado vaikas, kuris pasakė, ką jis mato. Kadangi jis buvo tik vaikas, jam nieko nebuvo, bet jeigu jo vietoje būtų atsidūręs suaugęs, garantuoju čia pat jį būtų uždubasinusi karaliaus palyda.
O man smagu - kai matau, kad blogai, taip ir sakau, kai matau, kad ne kultūra, o chaltūra, irgi taip sakau (neraginu visko ir aklai kritikuot, o tiesiog pasakyt savo nuomonę). Juk Jėzus sakė: "Sugyvenkite taikiai, bet turėkite savyje druskos" ir "Ko verta druska, jei ji netenka sūrumo? Belieka ją tik išbarstyti"
Galit ir jūs pabandyt, bet perspėju iš anksto - tai pavojinga. Nors kas sakė, kad būti savim yra lengva?
Aš kalbu apie toleranciją. Agresyviąją toleranciją.
Tai išties fenomesnas - jau pats žodis "Tolerancija" reiškia pakantumą, ypač pakantumą įvairioms nomonėms, ką turėtų užtikrinti demokratija. Tačiau labai įdomu, kad tolerancija virto tuo baubu, kuris nori užčiaupti burną kitaip manantiems. Nors turėtų būti visiškai atvirkščiai.
Geriausias pavyzdys - italų politikas, kuris ES viršūnėse viešai pasakė, kad vaikai turėtų gimti šeimoje, o šeimą gali sudaryti tik vyras ir moteris.
Atrodytų, visiškai suprantamas požiūris, visiškai normalus pasakymas, niekam nieko neprikišantis, nieko neverčiantis kaip nors neįprastai elgtis, neskatinantis su kuo nors kovoti ar ką nors ignoruoti. Tiesiog nuomonė.
O dabar pažiūrėkim, kas vyko po to - italų politiką privertė nedalyvauti vyriausybėje. Kodėl? Todėl, kad pasakė, kad jis netolerantiškas seksualinėms mažumoms ir vaikus gimdančioms vienišoms motinoms. Ir tai pasakė žmonės, kurie kovoja už TOLERANCIJĄ. Tai jau ne tolerancija, bet tolerancijos diktatūra.
Va čia tai bent. Tai ką reiškia šis terminas iš viso - leisti turėti tik tokią nuomonę, kurią turi dauguma? Labai jau primena SSSR laikus, kai galėjai turėti nuomonę. Netgi galėjai ją išsakyti, tačiau tik tokią, kokios nori komunistų partija.
Taigi, tokie mano pastebėjimai - agresyvioji tolerancija jau gyva ir Lietuvoje. Neduokdie turėti kokią nors kitokį požiūrį, negu priimtas. Visuomenė tampa panaši į Anderseno pasakos "Nauji karaliaus drabužiai" veikėjus. Pasakoje, tiesa, atsirado vaikas, kuris pasakė, ką jis mato. Kadangi jis buvo tik vaikas, jam nieko nebuvo, bet jeigu jo vietoje būtų atsidūręs suaugęs, garantuoju čia pat jį būtų uždubasinusi karaliaus palyda.
O man smagu - kai matau, kad blogai, taip ir sakau, kai matau, kad ne kultūra, o chaltūra, irgi taip sakau (neraginu visko ir aklai kritikuot, o tiesiog pasakyt savo nuomonę). Juk Jėzus sakė: "Sugyvenkite taikiai, bet turėkite savyje druskos" ir "Ko verta druska, jei ji netenka sūrumo? Belieka ją tik išbarstyti"
Galit ir jūs pabandyt, bet perspėju iš anksto - tai pavojinga. Nors kas sakė, kad būti savim yra lengva?
Apie mėšlą ir kraują
O toliau mūsų programoje – mėšlas, ugnis ir kraujas”,- giedru veidu praneša televizijos laidos vedėjas, ir suprantu, kaip tiksliai jis nusako visą mūsų televiziją. Pasakyčiau dar konkrečiau – šūdas ir kraujas, na šiek tiek ant viršaus pabarstoma sentimentų, kažkiek teisingumo imitacijos, kažkiek politikos – ir patiekalas mūsų smegenims jau garuoja.
Jau suprantu, ko taip iš ryto galvą skauda…
Jau suprantu, ko taip iš ryto galvą skauda…
trečiadienis, sausio 05, 2005
Aplogetika: Jahovos liudytojai ir Trejybė II
Tęsiame studijas. Taigi jų brošiūra sako:
Kaip aiškinama Trejybė?
ROMOS Katalikų Bažnyčia skelbia: „Trejybė yra terminas, apibūdinantis pagrindinę krikščionių religijos doktriną... Todėl Atanazo Tikėjimo išpažinime sakoma: 'Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir Šventoji Dvasia yra Dievas, bet tai nėra trys Dievai, o tik vienas Dievas.' Šioje Trejybėje... asmenys yra vienodai amžini ir vienodai lygūs; jie nesukurti ir yra visagaliai" (The Catholic Encyclopedia).
Beveik visos kitos krikščioniškojo pasaulio bažnyčios su tuo sutinka..
Ar šiam samprotavimui sunku pritarti? Daugelis nuoširdžiai tikinčių suvokė, kad tai paini ir priešinga normaliai logikai doktrina, nesiderinanti su jų patirtimi.
Jie klausia: „Kaip gali Tėvas būti Dievas, Jėzus — Dievas ir šventoji dvasia — Dievas, tačiau negali būti trijų Dievų, bet tik vienas Dievas?"
„Žmonėms nesuvokiama"
ŠITA painiava yra plačiai paplitusi. Monsinjoras Judžinas Klarkas sako: „Dievas yra vienas, ir Dievas yra trys. Kadangi nieko panašaus nėra kūryboje, mes negalime to suprasti, tik galime su tuo sutikti." Kardinolas Džonas O'Konoras tvirtina: „Mes žinome, kad tai labai didelė paslaptis, kurios net nemėginame suprasti." Ir popiežius Jonas Paulius II kalba apie „neiŠtiriamą Dievo Trejybės paslaptį".
Todėl žodyne A Dictionary of Religious Knowledge rašoma: „Trejybės šalininkai nesutaria tarp savęs, kokia tiksli tos doktrinos prasmė, arba, tiksliau sakant, kaip ją reikia paaiškinti."
Šios pastabos teisingumu galima įsitikinti nuėjus į biblioteką ir patyrinėjus Trejybe remiančias knygas. Prirašyta nesuskaitoma daugybė puslapių, stengiantis ją paaiškinti. Bet praėjęs painių teologinių sąvokų ir aiškinimų labirintus, tyrinėtojas vis tiek lieka nepatenkintas.
Jėzuitas Džozefas Brekenas rašo apie tai knygoje What Are They Saying About the Trini-ty? (Ką jie sako apie Trejybę?): „Kunigai, kurie studijų seminarijoje metais... stropiai studijavo Trejybę, paprastai nesiryžta jos savo tikintiesiems skelbti iš sakyklos netgi Trejybės sekmadienį. .. Kam įkyrėti žmonėms kažkuo, ko jie pagaliau vis tiek negalėtų aiškiai suprasti?" Be to jis sako: „Trejybė yra formalus tikėjimo dalykas, bet ji mažai teturi arba neturi jokios [įtakos] kasdieniniam ir religiniam krikščionies gyvenimui." Vis dėlto ji yra bažnyčių „pagrindinė dogma"!
„Dievas nėra sumaišties... Dievas"
KAIP galėjo atsirasti tokia paini doktrina? Enciklopedijoje The Catholic Encyclopedia tvirtinama: „Tokią paslaptingą dogmą sąlygoja dieviškasis apreiškimas." Katalikų mokslininkai Karlas Raneris ir Herbertas Forgrimleris savo žodyne Theological Dictionary rašo: „Trejybė yra paslaptis... tikslia prasme..., kuri negali būti žinoma be apreiškimo ir net po apreiškimo negali pasidaryti visiškai suprantama".
Jeigu tvirtinama, kad tokia supainiota paslaptis kaip Trejybė turėjo būti apreikšta Dievo, iškyla kita didelė problema. Kodėl? Todėl, kad toks požiūris j Dievą neatitinka paties dieviškojo apreiškimo: „Nes Dievas nėra sumaišties, bet santarvės Dievas" (l Korintiečiams 14:33).
Turint omenyje šį tvirtinimą, ar Dievas galėjo būti iniciatorius doktrinos apie save, kuri yra taip supainiota, kad net hebrajų, graikų ir lotynų filologijos žinovai negali tikrai jos išaiškinti?
Be to, ar turi žmonės būti teologai, kad 'pažintų vienintelį tikrąjį Dievą ir jo siųstąjį — Mesiją'? (Jono 17:3).
Išvados:
1. Ar tai BIBLIJOS tvirtinimas, kad žmonės nesuvokia Trejybės? Ne, surinkti kelių žmonių pasisakymai. Kiekvienas gali surinkti šimtus žmonių, kurie nesupranta kompiuterio ir parašyti knygą, kad kompiuteris - nesąmonė.
Biblija aiškinti gali tik pati Biblija.
2. Kas sakė, kad Biblija yra paprasta kaip Maximos katalogas, o Visagalis Dievas – po detalaus “skrodimo” pažįstamas visiškai? Biblija sako, kad visiškai Dievo pažinti neįmanoma, ir jokio prieštaravimo čia nėra.
3. Ar BIBILIJA ir tikėjimo tiesas reikia matuoti pagal savo logiką?Ne. Dievas sako ”Mano keliai –ne jūsų keliai, ir mano mintys, ne jūsų mintys”. Tas pats ir su patirtimi – nuo kada Biblija galima matuoti pagal patirtį?
4.Citatos. Kai tyrinėtojai peržvelgė Jahovos liudytojų cituojamas citatas ir sulygino su originalu – daugiau negu nustebo. Savaime aišku, mes neturime galimybės patikrinti visko, tačiau pakanka žinoti, kad nei katalikai, nei protestantai prieš trejybę pasisakyti negali iš esmės.
5.Trejybes doktrina ir tera doktrina, kas nepažino Dievo, nepažins ir nesupras trejybes. O nesupras tie, kurie nenori suprasti.
Kaip aiškinama Trejybė?
ROMOS Katalikų Bažnyčia skelbia: „Trejybė yra terminas, apibūdinantis pagrindinę krikščionių religijos doktriną... Todėl Atanazo Tikėjimo išpažinime sakoma: 'Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir Šventoji Dvasia yra Dievas, bet tai nėra trys Dievai, o tik vienas Dievas.' Šioje Trejybėje... asmenys yra vienodai amžini ir vienodai lygūs; jie nesukurti ir yra visagaliai" (The Catholic Encyclopedia).
Beveik visos kitos krikščioniškojo pasaulio bažnyčios su tuo sutinka..
Ar šiam samprotavimui sunku pritarti? Daugelis nuoširdžiai tikinčių suvokė, kad tai paini ir priešinga normaliai logikai doktrina, nesiderinanti su jų patirtimi.
Jie klausia: „Kaip gali Tėvas būti Dievas, Jėzus — Dievas ir šventoji dvasia — Dievas, tačiau negali būti trijų Dievų, bet tik vienas Dievas?"
„Žmonėms nesuvokiama"
ŠITA painiava yra plačiai paplitusi. Monsinjoras Judžinas Klarkas sako: „Dievas yra vienas, ir Dievas yra trys. Kadangi nieko panašaus nėra kūryboje, mes negalime to suprasti, tik galime su tuo sutikti." Kardinolas Džonas O'Konoras tvirtina: „Mes žinome, kad tai labai didelė paslaptis, kurios net nemėginame suprasti." Ir popiežius Jonas Paulius II kalba apie „neiŠtiriamą Dievo Trejybės paslaptį".
Todėl žodyne A Dictionary of Religious Knowledge rašoma: „Trejybės šalininkai nesutaria tarp savęs, kokia tiksli tos doktrinos prasmė, arba, tiksliau sakant, kaip ją reikia paaiškinti."
Šios pastabos teisingumu galima įsitikinti nuėjus į biblioteką ir patyrinėjus Trejybe remiančias knygas. Prirašyta nesuskaitoma daugybė puslapių, stengiantis ją paaiškinti. Bet praėjęs painių teologinių sąvokų ir aiškinimų labirintus, tyrinėtojas vis tiek lieka nepatenkintas.
Jėzuitas Džozefas Brekenas rašo apie tai knygoje What Are They Saying About the Trini-ty? (Ką jie sako apie Trejybę?): „Kunigai, kurie studijų seminarijoje metais... stropiai studijavo Trejybę, paprastai nesiryžta jos savo tikintiesiems skelbti iš sakyklos netgi Trejybės sekmadienį. .. Kam įkyrėti žmonėms kažkuo, ko jie pagaliau vis tiek negalėtų aiškiai suprasti?" Be to jis sako: „Trejybė yra formalus tikėjimo dalykas, bet ji mažai teturi arba neturi jokios [įtakos] kasdieniniam ir religiniam krikščionies gyvenimui." Vis dėlto ji yra bažnyčių „pagrindinė dogma"!
„Dievas nėra sumaišties... Dievas"
KAIP galėjo atsirasti tokia paini doktrina? Enciklopedijoje The Catholic Encyclopedia tvirtinama: „Tokią paslaptingą dogmą sąlygoja dieviškasis apreiškimas." Katalikų mokslininkai Karlas Raneris ir Herbertas Forgrimleris savo žodyne Theological Dictionary rašo: „Trejybė yra paslaptis... tikslia prasme..., kuri negali būti žinoma be apreiškimo ir net po apreiškimo negali pasidaryti visiškai suprantama".
Jeigu tvirtinama, kad tokia supainiota paslaptis kaip Trejybė turėjo būti apreikšta Dievo, iškyla kita didelė problema. Kodėl? Todėl, kad toks požiūris j Dievą neatitinka paties dieviškojo apreiškimo: „Nes Dievas nėra sumaišties, bet santarvės Dievas" (l Korintiečiams 14:33).
Turint omenyje šį tvirtinimą, ar Dievas galėjo būti iniciatorius doktrinos apie save, kuri yra taip supainiota, kad net hebrajų, graikų ir lotynų filologijos žinovai negali tikrai jos išaiškinti?
Be to, ar turi žmonės būti teologai, kad 'pažintų vienintelį tikrąjį Dievą ir jo siųstąjį — Mesiją'? (Jono 17:3).
Išvados:
1. Ar tai BIBLIJOS tvirtinimas, kad žmonės nesuvokia Trejybės? Ne, surinkti kelių žmonių pasisakymai. Kiekvienas gali surinkti šimtus žmonių, kurie nesupranta kompiuterio ir parašyti knygą, kad kompiuteris - nesąmonė.
Biblija aiškinti gali tik pati Biblija.
2. Kas sakė, kad Biblija yra paprasta kaip Maximos katalogas, o Visagalis Dievas – po detalaus “skrodimo” pažįstamas visiškai? Biblija sako, kad visiškai Dievo pažinti neįmanoma, ir jokio prieštaravimo čia nėra.
3. Ar BIBILIJA ir tikėjimo tiesas reikia matuoti pagal savo logiką?Ne. Dievas sako ”Mano keliai –ne jūsų keliai, ir mano mintys, ne jūsų mintys”. Tas pats ir su patirtimi – nuo kada Biblija galima matuoti pagal patirtį?
4.Citatos. Kai tyrinėtojai peržvelgė Jahovos liudytojų cituojamas citatas ir sulygino su originalu – daugiau negu nustebo. Savaime aišku, mes neturime galimybės patikrinti visko, tačiau pakanka žinoti, kad nei katalikai, nei protestantai prieš trejybę pasisakyti negali iš esmės.
5.Trejybes doktrina ir tera doktrina, kas nepažino Dievo, nepažins ir nesupras trejybes. O nesupras tie, kurie nenori suprasti.
antradienis, sausio 04, 2005
Tautinė religija.Nušvitimas
Kas kiek laiko vis susikimbama, kokia yra tikroji religija ir kokią religinę sistemą turėtų palaikyti valstybė, o kokią kontroliuoti. Bent jau man labai aiškiai nusišvietė, ką gi labiausiai garbina lietuviai, ką pradeda aukštinti su pirmuoju motinos pieno gurkšniu, ką puoselėja iš protėvių pasiėmę ir ko nenugalės joks atėjūnas. Klausiate kada?
Ogi “Maximos” eilėje prieš šventes. Stebint, kokie galingi gėrimų kiekiai judėjo link kasų, mane staiga kaip Budą po medžiu ištiko nušvitimas - mūsų tautinė religija – gėrimas. Butelį Lietuvoje garbiname žymiai labiau, nei katalikai švenčiausiąjį sakramentą. Su meile, nuolankiai, džiugiai, iškilmingai – gėrimas lydi visą lietuvio gyvenimą. Gimė vaikas – čėrkelė ant stalo, mirė žmogus – amžiną jam atilsį, ir po taurelę.
Kuo toliau galvojau, tuo labiau mačiau, kad gėrimas – ne šiaip ritualas, o kur kas rimtesnis reikalas, turintis visus religijai priskiriamus bruožus. Beje, ši religija tokia paplitusi, kad su ja negali konkuruoti nė vienas dvasinis mokymas. Pagalvokime - jei krikščionys Dievo karalystę ir gerą savijautą žada kažkada ateityje, tai gėrėjai - iškart po kelių taurelių. Jei budistai nirvaną - po ilgų pratybų, tai ši religija – po 2 butelių. Jei norėsite patirti ir komą – jokių problemų, ir labai greitai. Jei musulmonai žada Rojų šachidams(viską padariusiems religijos vardan), tai ši religija – atnešusiems dar vieną butelį.
Beje, gėrimas turi ir visus reikalingus religinius atributus – garbinimo objektą (alkoholis), garbinimo apeigas (gėrimas, tostai), kulto pastatus (barai ir kavines), metinius atlaidus (metinės šventės ir asmeninės žmogaus šventės).
Be to, nė viena religija negali pasigirti tokiomis kraują stingdančiomis išpažintimis, tokiais masiniais atlaidais, kokius patiria alkoholio vartotojai. Kas dar labai patrauklu – kol krikščionys tik žada teisingumą ateityje, o Lietuvos teisėsauga paskendusi biurokratizmo liūne, gėrėjai teisingumą vykdo čia pat, be ilgų dvejojimų ir iš karto (aišku, būna ir nekaltų aukų, bet ką padarysi). O ką jau kalbėti apie visų religijų propaguojamą meilę –lietuviai seniai suprato, kad meilę pasieki išmaukęs kokį puslitrį stipresnio gėrimo. Pasaulis dar nematė aistringesnių ir tikresnių bučinių, kuriuos dovanoja vienas kitam gėrėjai, tiesa, kartais meilė tokia stipri, kad sumaišomos ir lytys, nieko gėdingo veikiamam tos stiprios meilės pabučiuoti ir vyrui vyrą ar svetimą žmoną. Tai visiškai su seksu nesusijęs veiksmas, tai – globali ir pasaulinė meilė, suburianti žmogų į Vienį, sujungianti su visata. Štai kur tikroji meilės religija.
Beje, visi užsieniečiai pagal bažnyčių, koplyčių, kryžių pakelėj gausą neatsistebi mūsų religingumu, tad ar verta stebėtis, kad dažnas lietuvis, dažnai atliekantis ritualines gėrimo apeigas, puola į tikrą fanatizmą kaip islamo radikalai? Manau ne – juk tikėjimas bet kuriam žmogui svarbiau už tėvą, motiną, vaikus ar darbą. Todėl visoje Lietuvoje ypač įtartinai atrodo tie, kurie atsisako gerti – tokie tipai pasmerkia save izoliacijai ir kelia visuotinį nepasitikėjimą ir nepakantumą - o kaip kitaip vertinti žmogų, pamynusį tautinį tikėjimą? Toks juk parduos bet ką, o juk visi žino, kad nėra baisesnio žmogaus už visišką bedievį – tad kad ir kokią religiją sakytum beišpažįstas, nieko tokio, bet jei pamynei tautinę – vargas tau.
Ogi “Maximos” eilėje prieš šventes. Stebint, kokie galingi gėrimų kiekiai judėjo link kasų, mane staiga kaip Budą po medžiu ištiko nušvitimas - mūsų tautinė religija – gėrimas. Butelį Lietuvoje garbiname žymiai labiau, nei katalikai švenčiausiąjį sakramentą. Su meile, nuolankiai, džiugiai, iškilmingai – gėrimas lydi visą lietuvio gyvenimą. Gimė vaikas – čėrkelė ant stalo, mirė žmogus – amžiną jam atilsį, ir po taurelę.
Kuo toliau galvojau, tuo labiau mačiau, kad gėrimas – ne šiaip ritualas, o kur kas rimtesnis reikalas, turintis visus religijai priskiriamus bruožus. Beje, ši religija tokia paplitusi, kad su ja negali konkuruoti nė vienas dvasinis mokymas. Pagalvokime - jei krikščionys Dievo karalystę ir gerą savijautą žada kažkada ateityje, tai gėrėjai - iškart po kelių taurelių. Jei budistai nirvaną - po ilgų pratybų, tai ši religija – po 2 butelių. Jei norėsite patirti ir komą – jokių problemų, ir labai greitai. Jei musulmonai žada Rojų šachidams(viską padariusiems religijos vardan), tai ši religija – atnešusiems dar vieną butelį.
Beje, gėrimas turi ir visus reikalingus religinius atributus – garbinimo objektą (alkoholis), garbinimo apeigas (gėrimas, tostai), kulto pastatus (barai ir kavines), metinius atlaidus (metinės šventės ir asmeninės žmogaus šventės).
Be to, nė viena religija negali pasigirti tokiomis kraują stingdančiomis išpažintimis, tokiais masiniais atlaidais, kokius patiria alkoholio vartotojai. Kas dar labai patrauklu – kol krikščionys tik žada teisingumą ateityje, o Lietuvos teisėsauga paskendusi biurokratizmo liūne, gėrėjai teisingumą vykdo čia pat, be ilgų dvejojimų ir iš karto (aišku, būna ir nekaltų aukų, bet ką padarysi). O ką jau kalbėti apie visų religijų propaguojamą meilę –lietuviai seniai suprato, kad meilę pasieki išmaukęs kokį puslitrį stipresnio gėrimo. Pasaulis dar nematė aistringesnių ir tikresnių bučinių, kuriuos dovanoja vienas kitam gėrėjai, tiesa, kartais meilė tokia stipri, kad sumaišomos ir lytys, nieko gėdingo veikiamam tos stiprios meilės pabučiuoti ir vyrui vyrą ar svetimą žmoną. Tai visiškai su seksu nesusijęs veiksmas, tai – globali ir pasaulinė meilė, suburianti žmogų į Vienį, sujungianti su visata. Štai kur tikroji meilės religija.
Beje, visi užsieniečiai pagal bažnyčių, koplyčių, kryžių pakelėj gausą neatsistebi mūsų religingumu, tad ar verta stebėtis, kad dažnas lietuvis, dažnai atliekantis ritualines gėrimo apeigas, puola į tikrą fanatizmą kaip islamo radikalai? Manau ne – juk tikėjimas bet kuriam žmogui svarbiau už tėvą, motiną, vaikus ar darbą. Todėl visoje Lietuvoje ypač įtartinai atrodo tie, kurie atsisako gerti – tokie tipai pasmerkia save izoliacijai ir kelia visuotinį nepasitikėjimą ir nepakantumą - o kaip kitaip vertinti žmogų, pamynusį tautinį tikėjimą? Toks juk parduos bet ką, o juk visi žino, kad nėra baisesnio žmogaus už visišką bedievį – tad kad ir kokią religiją sakytum beišpažįstas, nieko tokio, bet jei pamynei tautinę – vargas tau.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
